Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Šis straipsnis apie platesnį konfliktą tarp Izraelio ir arabų valstybių. Apie labiau regioninį konfliktą skaitykite straipsnyjeIzraelio–Palestinos konfliktas.
Arabų–Izraelio konfliktas
Konfliktuojančios pusės arabų–Izraelio konflikte
Izraelis
Vakarų Krantas
Egiptas
Jordanija
Libanas
Sirija
Irakas
Data
1948 m. gegužės 15 d. – dabar Pagrindinė fazė: 1948–1982 m.
Abi pusės: 74 000 karinio personalo žūčių 18 000 civilių žūčių (1945–1995 m.)
Arabų–Izraelio konfliktas, arbaArtimųjų Rytų konfliktas – konfliktas dėlPalestinos regiono, prasidėjęs XX a. pražioje tarparabų iržydų. Konflikto metu tarp 1948 m. gegužės 14 d. įkurtoIzraelio ir keleto kaimyninių šalių kilo aštuoni karai taip pat daugybė ginkluotų susidūrimų tarp Izraelio ir palestiniečių (Izraelio–Palestinos konfliktas).
Arabų šalių–Izraelio konfliktu priežastimi įvardinamassionizmo irarabiško nacionalizmo iškilimas pradedantXIX a. pab. Prie konflikto prisideda ir teritoriniai ginčai. Žydų laikoma protėvių žeme,panarabiškų judėjimų atitinkama teritorija laikoma tiek istoriškai, tiek dabartiniu metu priklausantipalestiniečiams,[5] o bendrame panislamiškame kontekste – kaip musulmonų žemės.
Sektarinio pobūdžio konfliktas tarp Palestinos žydų ir arabų ėmė vystytisXX a. pr., kol1947 m. peraugo į pilno masto pilietinį karą, o galop – į pirmąjįarabų valstybių ir Izraelio karą1948 m. gegužę, iškart po Izraelio nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo. Didelio masto kariniai veiksmai beveik liovėsi paliaubomis po1973 m.Jom Kipuro karo.1979 m. pasirašytos taikos sutartys tarp Izraelio irEgipto. Izraelis pasitraukė išSinajaus pusiasalio ir panaikino karinę administracijąVakarų krante irGazos ruože, vietoj jų įsteigdamas Izraelio civilinę administraciją ir vienašališkai užimdamasGolano aukštumas irRytų Jeruzalę.
Metams bėgant konflikto pobūdis iš didelio masto Arabų šalių ir Izraelio konflikto pakito į labiau regioninįžydų ir palestiniečių konfliktą, kuris apogėjų buvo pasiekęs1982 m. Libano karo metu. Užsibaiguspirmajai palestiniečių intifadai buvo pasirašytiOslo susitarimai, kuriais remiantis siekiant taikos tarp Izraelio ir Palestinos1994 m. buvo įkurtaPalestinos autonomija. Tais pačiais metais taikos sutartis buvo pasirašyta ir tarp Izraelio irLibano. Nuo2006 m. laikomasi paliaubų tarp Izraelio irBašaro al-Asado valdomosSirijos. Nepaisant taikos susitarimų su Egiptu irJordanija, laikinųjų taikos susitarimų su Palestinos autonomija ir bendrai įsigaliojusiu ugnies nutraukimu,Arabų lygos irIzraelio požiūriai išlieka kardinaliai skirtingi daugeliu klausimų.
Išsivysčiuspilietiniam karui Sirijoje situacija šalia Izraelio šiaurinės sienos tapo labai įtempta. Konfliktas tarp Izraelio irHamas organizacijos valdomosGazos, tarp kurių2014 m. nutraukta ugnis, įprastai taip pat laikomas žydų ir palestiniečių konflikto dalimi. Tuo tarpu 2006–2012 m. fazė taip pat priskiriama regioniniamIrano-Izraelio konfliktui, kadangi Siriją irHezbollah remiaIranas). Po 2012 m. Iranas nutraukė ryšius susunitųislamistiniuHamas judėjimu dėl pastarojo paramos Sirijos opozicijai per Sirijos pilietinį karą.
Kai kurios grupės besipriešindamos taikos procesui savo bekompromisinę poziciją grindžia religiniais argumentais.[6] Pastaraisiais laikais konfliktas tarp arabų ir Izraelio yra įgavęs aiškų religinį pobūdį – įvairios grupės savo politiką grindžia tikėjimu.[7]
Remiantis hebrajų biblija,Kanaano kraštas (Izraelio žemė) buvo Dievo pažadėtoji žemėIzraelio vaikams. Tai taip pat paminėta Korane.[8]Teodoras Herclas savo 1896 m. manifesteŽydų valstybė kelis kartus pamini Pažadėtosios žemės motyvą.Likud partija šiuo metu yra žinomiausia politinė partija Izraelyje, savo programoje naudojanti biblinį terminąIzraelio žemė.[9]
Musulmonai tuo tarpu taip pat reiškia pretenzijas į žemę remdamiesiKoranu.[10] Skirtingai nei žydai, teigiantys, kad Pažadėtoji žemė priklauso tikAbraomo anūkoJokūbo (Izraelio) palikuonims,[11] musulmonai teigia, jog Kanaano žemė pažadėtaIzmaeliui, vyriausiajam Abraomo sūnui, iš kurioarabai kildina patys save.[10][12]Musulmonai taip pat šventomis laiko daug bibliniams izraelitams šventų vietų, tokių kaipPatriarchų uola arKalno šventykla. Per pastaruosius 1400 metų musulmonai istorinėse izraelitų vietose pasistatė reikšmingų religinių statinių, tokių kaipUolos Kupolas irAl Aksos mečetė, pastatyta antŠventyklos kalno. Tai tapo priežastis kivirčams dėl to, kam turi priklausytiJeruzalė. Pasak musulmonų tikėjimo,Mahometas pakilo į dangų nuo Šventyklos kalno. Gazos ruožą valdanti grupuotėHamas teigia, kad visa Palestinos žemė, šiuo metu priklausanti Izraeliui ir Palestinos valstybei) yra islamiškavakuf, kurią privalo valdyti musulmonai.[13]
Krikščionys sionistai dažniausiai palaiko Izraelio valstybės idėją dėl žydų protėvių teisę į Šventąją Žemę, apie kurią rašoApaštalas Paulius savo laiške romiečiams (11 skyrius). Krikščioniškas sionizmas moko, jog žydų sugrįžimas į Izraelį yra būtina sąlygaAntrajam Kristaus atėjimui.[14][15]
Dabartinio arabų ir žydų konflikto šaknys glūdi sionizmo iškilime, kas savo ruožtu paskatino arabiško nacionalizmo vystymąsi XIX a. pab. Žydų istorine tėvyne laikoma teritorija panarabiško judėjimo priskiriama Palestinos arabams tiek istoriniame, tiek dabartinių laikų kontekste. Keturis šimtus metų iki pirmojo pasaulinio karo Artimieji Rytai, tame tarpe irPalestina, vėliau tapusiBritų Palestinos mandatu, priklausėOsmanų imperijai. Paskutiniais imperijos gyvenimo metais osmanai ėmė vis daugiau pabrėžti savo turkišką tapatybę, teigti, jog valstybė priklauso turkams, o tai sudarė prielaidas imperijoje gyvenančių arabų diskriminacijai[16] Daug žydų ir arabų palaikėSąjungininkus, šiems pažadėjus išvaduoti arabus nuo osmanų valdžios. Tai labai paskatinoarabiško nacionalizmo iškilimą, taip pat – irsionizmo vystymąsi. Abiejų šių judėjimų ištakos glūdi Europoje (Sionistų kongresas1897 m. surengtasBazelyje, tuo tarpu „Arabų klubas“ įsteigtas1906 m.Paryžiuje).
Pačioje XIX a. pab. Europos ir Artimųjų Rytų žydai ėmė vis spartesniais tempais imigruoti į Palestiną (procesai, vadinamialijah), ten įsigydami žemės iš vietinių osmanų žemvaldžių. Vėlyvajame XIX a. Palestinoje gyveno 600 000 gyventojų – be absoliučios musulmonų arabų daugumos taip pat gyveno nemažas skaičius žydų, krikščionių, drūzų bei šiek tieksamariečių subahajais. Tuo laikotarpiu Jeruzalės ribos ėjo ties siena, mieste gyveno vos keliolika tūkstančių gyventojų. Naujakuriai įsteigė kolektyvinius ūkius,kibucus, įkurtas pirmasis moderniųjų laikų istorijoje žydiškas miestas,Tel Avivas.
1915–16 m., kai dar vyko pasaulinis karas, britų aukštasis komisaras Egipte serasHenris MakMahonas slapta susirašinėjo su Mekos šerifuHuseinu bin Ali, Hašemitų šeimos patriarchu ir osmanų gubernatoriumi Mekoje ir Medinoje. MakMahonas skatino Huseiną organizuoti arabų sukilimą prieš Osmanų imperiją, kuri tuo metu kariavo Vokietijos pusėje priešPrancūziją irDidžiąją Britaniją. MakMahonas pažadėjo, jog arabams parėmus Britaniją kare, Britanijos vyriausybė rems nepriklausomos arabų valstybės, valdomos Hašemitų, įkūrimą Osmanų imperijai priklaususiose arabiškose provincijose, įskaitant Palestiną.Tomo Edvardo Lorenso ir Huseino sūnaus Faisalio organizuotas arabų sukilimas buvo sėkmingas – osmanai buvo įveikti, o Britanija užėmė ir ėmė kontroliuoti didžiąją šios teritorijos dalį.
Religinio konflikto kilimas britų valdomoje Palestinoje
1917 m. Palestiną nukariavo britų pajėgos (jų tarpe irŽydų legionas). Britų vyriausybė paskelbėBalfūro deklaraciją, kurioje teigė, kad vyriausybė „palankiai žiūri į žydų tautos nacionalinių židinių atsiradimą Palestinoje“ ir kad „savo veiksmais nepakenks pilietinėms ir religinėms egzistuojančioms Palestinoje ne žydų bendruomenėms teisėms ir politiniam statusui“. Deklaracija paskelbta svarbiausiesiems vyriausybės nariams, tame tarpe premjeruiDeividui Loidui Džordžui įsitikinus, kad žydų parama būtina karui laimėti. Kita vertus, tokia deklaracija sukėlė daug erzelio arabiškame pasaulyje.[17] Po karo žemės tapo pavaldžios Britanijai kaipBritų Palestinos mandatas. Į šias žemes1923 m. įėjo šių dienų Izraelis,Vakarų krantas irGazos ruožas. Užjordanė buvo įjungta į atskirą Britanijos protektoratą – Užjordanės emyratą, kuriam1928 m. suteiktas autonomijos statusas, o1946 m. – visiška nepriklausomybė,Jungtinėms Tautoms pritarus Britų mandato atšaukimui.
Didelę krizę sukėlė nenusisekusios arabų nacionalistų pastangos įkurtiSirijos arabų karalystę1920 m. Po tragiškai pasibaigusio Prancūzijos–Sirijos karo neseniai paskelbtoji Hašemitų karalystė su sostine Damaske buvo sutriuškinta ir Hašemitų dinastijos valdovas pasiprašė prieglobsčio Britų Irako mandate. Be kita ko1920 m. kovą įvyko pirmoji karinė konfrontacija tarp arabų nacionalistų ir žydų pajėgųTel Hai mūšyje, tuo tarpu panarabiškosios karalystės žlugimas lėmė palestinietiškojo arabų nacionalizmo susiformavimą.Aminas al Huseini iš Damasko į Jeruzalę grįžo1920 m. pabaigoje.
Šiuo laikotarpiu tęsėsižydų kėlimasis į britų valdomą Palestiną. Taip pat nors nepalikusi pakankamai dokumentinių įrodymų, greičiausiai vyko panašaus pobūdžio arabų migracija, pvz., keliantis darbininkams iš Sirijos ir kitų kaimyninių vietų. Palestinos arabai šį spartų žydų migrantų augimą vertino kaip grėsmę jų gimtajam kraštui ir tautos identitetui. Be to, Palestinos arabams pyktį galėjo sukelti žydų politika supirkti žemes ir neleisti arabams dirbti žydų valdomose kompanijose ir ūkiuose. Jau XX a. trečiajame dešimtmetyje kilo demonstracijos, kuriose arabai protestavo prieš jų manymų kolonijinės britų administracijos prielankumą žydų imigrantų atžvilgiu. Paskatintos A. Huseinio Jeruzalėje kilo riaušės.Vinstonas Čerčilis1922 m. išleistojeBaltojoje knygoje bandė patikinti arabus, kad taip nėra, neigdamas kaltinimus, jogBalfūro deklaracija siekė sukurti žydų valstybę.
1929 m. didelio masto riaušės Jeruzalėje įsiplieskė poVladimiro Jabotinskio sionistinės politinės organizacijosBetar demonstracijos prieRaudų sienos. Riaušėms plečiantis į kitus Palestinos mandato miestus arabai nužudė 67 žydusHebrono mieste. Šis įvykis buvo pavadintas1929 m. Hebrono žudynėmis. Per visą savaitę riaušių metu žuvo bent 116 arabų ir 133 žydai,[18] dar 339 – sužeisti.[19]
Šį straipsnį ar jo dalį reikiasutvarkyti pagal Vikipedijosredakcinius standartus. Stilius - kiek nesuderinti sakiniai, pvz., "naciai perėmė valdžią Vokietijoje ir jų populiacija čia išaugo dvigubai" - skamba lyg Vokietijoje būtų išaugusia nacių populiacija. Peržiūrėkitestraipsnio struktūrą, formatavimą,išnašų naudojimą,enciklopedinį stilių ir t. t.
Iki1931 m. 17 procentų Palestinos mandato gyventojų sudarė žydai, šešiais procentais daugiau nei1922 m.[20] Žydų imigracija pasiekė piką po to kainaciai perėmė valdžiąVokietijoje ir jų populiacija Palestinoje išaugo dvigubai.[21]
Ketvirtojo dešimtmečio viduryjeIzz al-Din Kasamas atvyko iš Sirijos ir įkūrė antisionistinę ir antibritiškąJuodosios rankos sukarintą organizaciją. Jis kariais ėmė valstiečius ir apmokydavo karybos. Iki 1935 m. jis taip patraukė 200-800 vyrų. Kuopelės būdavo apginkluojamos bombomis ir šaunamaisiais ginklais, kurie savo ruožtu būdavo panaudojami vietos žydų naujakuriams žudyti, taip pat vandalizmo aktams žydų nausėdžių plantacijose.[22] Iki 1936 m. įtampa peraugo įarabų sukilimą Palestinoje.[23]
Spaudžiant arabams[24] britų mandato administracija smarkiai sumažino į Palestiną migravusių žydų kvotas. Šie apribojimai išliko iki pat mandato egzistavimo pabaigos ir sutapo suHolokausto ir masinio žydų bėgimo iš Europos laikotarpiu. Dėl tokios politikos dauguma žydų atvykėlių į Palestiną buvo laikomi nelegalais, o tai tik dar labiau paskatino įtampas regione. Po keleto nesėkmingų bandymų problemą išspręsti diplomatiškai Britanijos vadovybė paprašė naujai suformuotosJungtinių Tautų Organizacijos pagalbos. Dėl to1947 m.gegužės 15 d. Generalinė Asamblėja paskyrėJT specialųjį komitetą Palestinos klausimu, sudarytą iš vienuolikos valstybių.[25] Siekiant kuo didesnio neutralumo į komitetą neįėjo nė viena iš pasaulio galingųjų valstybių.[26]1947 m.rugsėjo 3 d. komitetas pranešė apie savo sprendimą Generalinei Asamblėjai.[27] Pranešime buvo daugumos ir mažumos planai. Daugumos planas siūlėPadalinimo su ekonominės sąjungos įkūrimo planą, mažuma –Nepriklausomą Palestinos valstybę. JT Generalinės Asamblėjos rekomenduotas priimti ir patvirtintiPadalinimo su ekonomine sąjunga įkūrimo planas su nežymiomis pataisomis (1947 m.lapkričio 29 d.Rezoliucija 181 (II)).[28] Rezoliucija buvo priimta 33 balsavus už, 13 prieš ir 10 susilaikius. Visos šešios arabų valstybės, priklausiusiosJTO, balsavo prieš rezoliuciją. Arabams ir žydams Palestinoje kovojant dėl strateginių pozicijų kontrolės regione įvyko smurto protrūkių, pareikalavusių aukų abiejose pusėse.
Pilietinio karo įsiplieskimas Britų Palestinos mandate
Egipto ir Jordanijos 1948–1967 m. kontroliuojama teritorija
Paskutinėmis mandato egzistavimo savaitėmisHaganah įvykdė daugybę karinių operacijų per kurias perėmė visų Žydų valstybei Jungtinių Tautų paskirtų žemių kontrolę. Dėl šių operacijų daug gyventojų tapo pabėgėliais, buvo užimti tokie miestai kaipTiberijas,Haifa,Safadas,Beisanas irJafa.
1948 m. pradžiojeJungtinė Karalystė paskelbė apsisprendusi nutraukti savo mandatą Palestinojegegužės 14 d. Į tai atsakydamasJAV prezidentasHaris Trumanas kovo 25 d. pareiškė pareiškimą, kuriame ragino įgyvendinti globojamų administruojamų teritorijų sistemą, o ne padalinimus, teigdamas „deja, darosi aišku, jog padalinimo planas šiuo laiku taikiomis priemonėmis negali būti įgyvendintas...jei nebus imtasi skubių veiksmų, iki numatytos datos Palestinoje nebus valdžios institucijos, galinčios užtikrinti įstatymų laikymąsi ir tvarką. Ant Šventosios Žemės nusileis smurtas ir liesis kraujas. Neišvengiamu rezultatu bus didžiulio masto kovos tarp tos šalies gyventojų.[29]
Jau kitą dienąEgiptas, Libanas, Sirija, Jordanas irIrakas užpuolė teritoriją, kuri ką tik buvo liovusi egzistuoti kaip Britų mandatas, taip pradėdami 1948-ųjų metų karą tarp Izrаelio ir arabų, geriau žinomą kaip Izraelio nepriklausomybės karą. Ką tik įkurtosIzraelio ginkluotosios pajėgos išstumė arabų valstybes iš dalies okupuotų teritorijų, taip praplėsdamos sienas, nustatytas Jungtinių Tautų Ypatingojo komiteto padalinimo plane. Taip 1948 m. gruodį Izraelis kontroliavo didžiąją dalį į vakarus nuoJordano upės esančios teritorijos. Prieš konfliktą ir jo metu savo žemes paliko 713 000 pabėgėlių, vėliau vadinsimųpalestiniečių pabėgėliais. Daug palestiniečių paliko teritorijas, kurios dabar priklauso Izraeliui, bėgdami nuo žudynių, kurias buvo įvykdžiusios sukarintos žydų organizacijos, tokios kaipIrgun arLehi. Karo įkarštyje žudynių būta iš abiejų konfliktuojančių pusių. Karas liovėsi 1949 m. pasirašius paliaubų susitarimus tarp Izraelio ir kiekvienos Izraelio kaimynės. Tuo tarpu karo metu reikšmingai suprastėjo žydų padėtis arabų valstybėse, daug kur, pvz.,Alepe, įsiplieskė riaušės, buvo atvejų, kai žydams atimama pilietybė (pvz., Libijoje), žydų mažuma vejama iš valstybės, (Egipto atveju po Sueco karo 1956 m.) Per 20 metų nuo karo pradžios maždaug 850 000 žydų imigravo iš arabų valstybių į Izraelį ar kitur.[30]
1956 m. Egiptas uždarėTirano sąsiaurį, nepraleisdamas Izraelio laivų ir pažeisdamasKonstantinopolio konvenciją blokavoAkabos įlanką. Šis Egipto veiksmas taip pat galėjo prieštarauti 1949 m. ugnies nutraukimo sutarties sąlygoms. Egiptui nacionalizavus Sueco kanalo kompaniją, Izraelis, remiamas britų ir prancūzų, užėmė Sinajaus pusiasalį. KiloSueco krizė, per kurį Izraelis be Sinajaus pusiasalio užėmė irGazos ruožą. Spaudžiant JAV ir JTO, Izraelis atsitraukė iš Egipto teritorijos, o Egiptas sutiko demilitarizuoti Sinajaus pusiasalį bei leisti laivybą. Siekiant stebėti demilitarizacijos eigą buvo suburtas Jungtinių Tautų ypatingosios paskirties būrys, tačiau jo stebėtojų į savo teritoriją neįsileido Izraelis. 1967 m. gegužės 19 d. stebėtojus išvijo ir Egipto pusė.
1964 m. buvo įkurtaPalestinos išsivadavimo organizacija, kurios įstatuose nurodytas vienas iš tikslų – „išvaduoti Palestiną, sunaikinsiančią sionistus ir imperialistus...“.
1967 m. tarp Egipto ir Izraelio vėl įsiplieskė karas. Prieš tai Egiptas vėl uždarė Tirano sąsiaurį nuo Izraelio laivų, o Sinajaus pusiasalyje, po JTO ypatingosios paskirties būrio stebėtojų išvijimo, dislokavo 100 000 karių. 1967 m. gegužės 30 d. Jordanas su Egiptu pasirašė abipusio gynimo paktą. Netrukus Egiptas sutelkė savo karius prie pietinės Izraelio sienos. Birželio 5 d. Izraelis Egiptui sudavė karinį smūgį.Šešių dienų karo metu kovojo Egiptas, Jordanas, Irakas ir Sirija prieš Izraelį. Netikėto karinio smūgio dėka karas greitai baigėsi Izraelio pergale, Izraelis perėmė Sinajaus pusiasalio, Gazos ruožo, Vakarų kranto, Šebos, Golano aukštumų kontrolę, o karo rezultatai iki šiol daro įtaką regiono geopolitikai.
1967 m. rugpjūčio pabaigoje įvyko arabų šalių lyderiųsusitikimas Chartume, kurio metu pasiektas vadinamasis „trijų ne“ konsensusas Izraelio valstybės atžvilgiu: jokio pripažinimo, jokios taikos ir jokių derybų.
1969 m. Egiptas pradėjoNaikinamąjį karą su tikslu išsekinti Izraelio pajėgas ir priversti atiduoti Sinajaus pusiasalį.[31] Karas baigėsi poGamalio Abdelo Nasero mirties 1970 m. Jo įpėdinisM.A. al Sadatas siekė pagerinti santykius suJAV ir bandė perorientuoti šalies kursą iš prosovietinio į provakarietišką, vildamasis, kad JAV galėtų spausti Izraelį atiduoti žemes. 1972 m. iš Egipto buvo išsiųsti kariniai patarėjai išSSRS.
1973 m.spalio 6 d. Sirija ir Egiptas netikėtai užpuolė Izraelį perJom Kipurą, svarbiausią žydų religinę šventę. Izraelio kariuomenė buvo užklupta nepasiruošusi, tad visiška mobilizacija užtruko tris dienas. Tai paskatino kitas arabų šalis siųsti pajėgas egiptiečių ir sirų pajėgoms pastiprinti. Be to, šios arabų valstybės sutiko paskelbti naftos embargą Vakarų šalims, tarp jų JAV, Japonijai ir Vakarų Europos valstybėms, dėl ko naftos kaina pakilo keturiskart.Jom Kipuro karo metu išryškėjoŠaltojo karo konfrontacija tarp dviejų tuomečių supervalstybių. Karo eigai tapus palankiai Izraeliui,SSRS pagrasino karine intervencija, dėl ko baimindamasi branduolinio konfliktoJAV užtikrino ugnies nutraukimąspalio 25 d.
Pirmosios paliaubos tarp Izraelio ir arabų valstybių 1974–2000 m. laikotarpiu
PoKemp Deivido susitarimų, įvykusių vėlyvajame aštuntajame dešimtmetyje, 1979 m. kovą tarp Egipto ir Izraelio buvo pasirašyta taikos sutartis. Egiptas tapo anksčiausiai su Izraeliu taikos susitarimą pasirašiusia ir Izraelį pripažinusia arabų valstybe. Pagal sutarties sąlygasSinajaus pusiasalis buvo grąžintas Egiptui, o Izraeliui paliktas valdyti Gazos ruožas ateityje turėjo būti prijungtas priePalestinos valstybės. Sutartis taip pat leido nevaržomą Izraelio laivų judėjimą Sueco kanalu, o Tirano sąsmauką irAkabos įlanka pripažino tarptautiniais vidaus vandens keliais.
Izraelis su Jordanija taikos sutartį pasirašė 1994 m. spalio mėn. Pagal ją nustatytas abipusis bendradarbiavimas, karinių veiksmų nutraukimas, Izraelio–Jordanijos sienos klausimų sprendimas ir rezoliucija kitoms problemoms. Konfliktas abiem šalims atsiėjo daugmaž 18,3 mlrd. dolerių. Sutartimi taip pat tikėtasi įtvirtinti taiką tarpPalestinos autonomiją atstovavusiosPalestinos išsivadavimo organizacijos ir Izraelio. Sutartis pasirašyta prie pietinės sienos.
Izraelio ir Irako santykiai buvo nesutaikomai priešiški nuo pat 1948 m. Irakas siuntė savo pajėgas kovai prieš Izraelį 1948 m. arabų–Izraelio kare, o vėliau kovojo Egipto ir Sirijos pusėje Šešių dienų kare 1967 m. bei Jom Kipuro kare 1973 m.
1981 m. birželį Izraelis įvykdėOperaciją Opera prieš Iraką, kurios metu sunaikino naujai pastatytą branduolinį objektą Irake.
PerPersijos įlankos karą 1991 m. Irakas į Izraelį paleido 39Scud raketas, tikėdamasis suvienyti arabų valstybes prieš koaliciją, siekusią išvaduotiKuveitą.JAV įkalbėjo Izraelį į ataką neatsakyti tam, kad tai neišsivystytų į dar didesnį karą. Irakas ligi šiol nepripažįsta Izraelio, santykiai išlieka įtempti.
1970 m. po užsitęsusiopilietinio karo karalius Huseinas iš Jordano išvijoPalestinos išsivadavimo organizaciją (PIO). Tų metų rugsėjo mėnesį Jordano Hašemitų karalius Huseinas panaikino palestiniečių organizacijų autonomiją ir šalyje atkūrė savo monarchinį valdymą.[32] Per smurtinius susidūrimus žuvo dešimtys tūkstančių žmonių, kurių absoliuti dauguma buvo palestiniečiai[33] Ginkluotas konfliktas tęsėsi iki 1971 m. liepos, kol į Libaną buvo išvyta Palestinos išsivadavimo organizacija su palestiniečių kovotojais. Persikėlusi į Libaną PIO iš ten ėmė rengti reidus į Izraelį. Į tai atsakydamas Izraelis 1978 m. įvykdėLitani operaciją per kurią kartu suPietų Libano armija privertė PIO atsitraukti į šiaurę nuo Litanio upės. 1981 m. kilo kitas konfliktas tarp Izraelio ir PIO. Jis pasibaigė ugnies nutraukimu, tačiau konflikto esmė liko neišspręsta. 1982 m. birželįIzraelis užėmė Libaną. Po dviejų mėnesių PIO sutiko pasitraukti iš ten.
1983 m. kovą Izraelis ir Libanas pasirašė paliaubų susitarimą. Tačiau spaudžiant Sirijai prezidentasAminas Gemajelis paliaubas nutraukė 1984 m, kovo mėnesį. 1985 m. Izraelio pajėgos pasitraukė į 15 km pločio pietinį Libano ruožą; nuo tada konfliktas tapo mažiau intensyvus, su santykinai mažesniu aukų skaičiumi abiejose pusėse. 1993 ir 1996 m. Izraelis pradėjo didelio masto operaciją prieš šiitų kovotojusHezbollah, kurie buvo tapę rimta grėsme. 2000 m. naujai išrinktaEhudo Barako vyriausybė laikydamasi priešrinkiminių pažadų išvedė pajėgas iš pietinės Libano dalies anksčiau laiko. Skubotas išvedimas buvo pragaištingasPietų Libano armijai. Didelė dalis jos narių buvo suimti arba pabėgo į Izraelį.
Aštuntasis dešimtmetis pasižymėjo su palestiniečių organizacijomis susijusiomis didelio masto tarptautinėmis teroristinėmis atakomis prieš žydus.
1987 m. gruodį prasidėjoPirmoji intifada, kurios metu palestiniečiai sukilo prieš Izraelio valdžiąPalestinos autonomijoje. Maištas prasidėjo Džabalios pabėgėlių stovykloje ir greitai išplito į visą Gazos ruožą bei Vakarų Krantą. Protestuotojai ėmėsi įvairių strategijų: nuo pilietinio nepaklusnumo iki smurto. Be streikų, Izraelio produkcijos boikoto, grafičių ir barikadų, tarp palestiniečių demonstrantų taip pat buvo akmenis į Izraelio gynybines pajėgas mėtančių jaunuolių; tai patraukė tarptautinės žiniasklaidos dėmesį. Izraelio armijos griežtas atsakas prieš protestuotojus panaudojant ginklus, demonstrantus mušant bei masiškai areštuojant sulaukė tarptautinio pasmerikimo. PIO, kurios iki tol kaip palestiniečių lyderių nepripažino Izraelis, kitais metais buvo pakviesta taikos deryboms, po to, kai minėta organizacija atsisakė terorizmo ir pripažino Izraelį.
1993 m. Izraelio ir palestiniečių atstovaiOsle susitiko taikos deryboms. Susitikimo kulminacija buvo 1993 m. rugsėjį tarp Izraelio ir PIO pasirašytiOslo susitarimai. Jais Izraelis pripažino PIO teisėtu palestiniečių atstovu, tuo tarpu PIO pripažino teisę egzistuoti Izraelio valstybei, išsižadėjo terorizmo, smurto ir siekio sunaikinti Izraelį.
Oslo antrasis susitarimas buvo pasirašytas 1995 m., juo įkurtos A, B ir C zonos Vakarų krante. A zona tapo visiškai pavaldi civilinei palestiniečių valdžiai, vidaus saugumas buvo patikėtas taip pat palestiniečiams. Oslo susitarimai išlieka svarbiu dokumentu santykiuose tarp Izraelio ir Palestinos.
Antroji intifada paskatino Izraelį persvarstyti savo santykius ir politiką palestiniečių atžvilgiu. Po daugybės mirtininkų sprogdinimųsi Izraelio armija įvykdė karinę operaciją pavadinimu „Gynybinis skydas“, didžiausią nuo Šešių dienų karo laikų.[34]
Smurtui tarp Izraelio armijos ir palestiniečių kovotojų darantis vis intensyvesniam, Izraelis perėmė daug A zonos teritorijų Vakarų krante, taip pat siekdamas išvengti smurto ir apsaugoti izraeliečių gyvenvietes įrengė daug patikros punktų, kelio blokadų aplink didžiąsias palestiniečių apgyvendintas teritorijas. Kai kur nuo 2008 m. Izraelio saugumo pajėgos laipsniškai valdžią perdavė palestiniečių saugumo pajėgoms.
Tuometis Izraelio premjerasArielis Šaronas2003 m. pradėjo izraeliečių išvedimo iš Gazos ruožo politiką. Ši politika visiškai įgyvendinta 2005 m. rugpjūtį.[35] Šis premjero sprendimas susilaukė daug kritikos tiek iš politinės kairės, tiek iš dešinės. Tai, kad evakuojamos septyniolika nausėdijų Gazoje ir keturios Vakarų krante reiškė didelį posūkį nausėdijų politikoje nuo 1968 m. Šis sprendimas supriešino premjero partiją – sprendimą palaikę Prekybos ir pramonės ministrasEhudas Olmertas ir Imigracijos ir integracijos ministrasTzipi Livni. Kita vertus, tokį sprendimą griežtai pasmerkė užsienio reikalų ministras Silvanas Šalomas ir finansų ministrasBenjaminas Netanjahu. Taip pat nebuvo aišku, ar tai tik didesnio masto evakuacijos pradžia.[36]
2006 m. birželįHamas kovotojai pagrobė Izraelio pusėje prie sienos su Gazos ruožu budėjusį izraeliečių karį Giladą Šalitą. Užpuolimo metu žuvo du Izraelio gynybos pajėgų kariai, o Šalitas sužeistas. Po trijų dienų Izraelis pradėjoOperaciją Vasaros lietūs siekdamas išlaisvinti pagrobtąjį karį.[37] KarysHamas kovotojų buvo laikomas įkaitu, neprileidžiantRaudonojo kryžiaus medikų, iki 2011 m. spalio 18 d., kol šis buvo iškeistas į 1027 palestiniečių kalinius.[38]
2006 m. liepąHezbollah kovotojai kirto Libano-Izraelio sieną, užpuolė ir nužudė aštuonis Izraelio karius, o kitus du paėmė įkaitais, taip sukeldamiLibano karą, padariusį daug žalos Libano infrastruktūrai ir pareikalavusio virš 1000 libaniečių ir 150 izraeliečių gyvybių. Dar milijonas libaniečių ir 300 000–500 000 izraeliečių tapo pabėgėliais, nors dauguma vėliau galėjo grįžti į savo namus. JTO pastangomis paliaubos įsigaliojo 2006 m. rugpjūčio 14 d. ir taip šis konfliktas buvo užbaigtas. Po paliaubų kai kuriosPietų Libano sritys liko negyvenamos dėl nesprogusių kasetinių bombų.[39]
Po to, kai poGazos mūšio Hamas smurtiniu būdu perėmė valdžią Gazos ruože iš priešininkėsFatah, Izraelis baigė ekonominį bendradarbiavimą su Palestinos vadovybe šioje dalyje. Izraelis kartu su Egiptu 2007 m. įvedėGazos ruožo blokadą. Izraelis tęsia blokadą motyvuodamas savo saugumu – siekdamas apsisaugoti nuo raketinių atakų iš Gazos pusės ir Hamas ginklų kontrabandos.[40]
2007 m. rugsėjo 6 d. įvykdytos operacijos metu Izraelis bombardavo rytinę Sirijos dalį, kur tariamai buvo branduolinis reaktorius, pastatytas suŠiaurės Korėjos pagalba.[41] Izraelis Siriją bombardavo ir 2003 m., taikydamas į tariamą kovotojų bazę.
2008 m. balandį Sirijos prezidentas Bašaras al Asadas buvo užsiminęs apie svarstomą galimybę pasirašyti taikos sutartį tarp Sirijos, Turkijos ir Izraelio vieneriems metams. Šiuos planus patvirtino tuometis Izraelio premjeras. Vis dėlto tiesioginės derybos neįvyko, nes prezidentas Asadas pareiškė, jog „tiesioginių derybų nebus tol, kol naujasis JAV prezidentas pradės eiti savo pareigas.“[42]
Sakydama kalbą 2008 m. rugsėjo 26 d. tuometė valstybės sekretorėCondoleezza Rice kritikavo Izraelio paspartėjusį nausėdijų plėtimą Vakarų krante kaip žalingą taikos procesui.[43]
Trapios2008 m. paliaubos tarp Izraelio ir Hamas baigėsi tų metų gruodžio 19 d.,[44] o pastangos jas pratęsti žlugo abiem pusėms kaltinant viena kitą paliaubų laužymu.[45] Iškart paliauboms pasibaigus, Izraelis surengė reidą tunelyje, kurį įtarė buvus naudojamą Izraelio kariams grobti. Reido metu žuvo keli Hamas kovotojai.[46] Po šio incidento Hamas vėl pradėjo raketų ir mirtininkų atakas Izraelio miestuose. Gruodžio 24 d. iššauta 60 raketų. Po trijų dienų Izraelis surengė operaciją prieš Hamas. Daug žmogaus teisių organizacijų apkaltino Izraelį ir Hamas vykdantkaro nusikaltimus.[47]
2009 m. Izraelis įšaldė nausėdijų plėtrą Vakarų krante. Tuometė JAV valstybės sekretorėHillary Clinton pagyrė užšaldymą kaip „beprecedentį“ gestą, kuris gali „atnaujinti taikos derybas Artimuosiuose Rytuose“.[48][49]
2010 m. gegužęIzraelio karinis laivynas surengė reidą šešiuose Gazos Laisvės flotile pavadintuose laivuose po to, kai šie atsisakė prisišvartuoti prieAšdodo uosto. Viename laivų, kuris priklausėTurkijai, susidūrimas tarp Izraelio karių ir įgulos buvo smurtingas, devyni aktyvistai žuvo nuo Izraelio specialiųjų pajėgų rankos. Tai sukėlė didelio masto tarptautinį pasmerkimą, santykiai tarp Izraelio ir Turkijos pasidarė įtempti. Galop Izraelis susilpnino Gazos ruožo blokadą. Daug įgulos narių ir septyni Izraelio kariai buvo sužeisti.
Po paskutinio derybų, tarp Izraelio ir Palestinos Autonomijos, rato 2010–2011 m. 13 palestiniečių karinių grupuočių, vadovaujamosHamas, pradėjo terorizmo kampaniją siekdamos sutrukdyti ir nutraukti taikos derybas.[50] Atakos suintensyvėjo 2010 m. rugpjūtį, aukomis dažniausiai tapdavo civiliai, taip pat padažnėjo raketų atakos iš palestiniečių pusės. Pavyzdžiui, rugpjūčio 2 d. įvykdytos atakos metu nužudytas vienas Jordano civilis, o keturi sužeisti.[51]
Nuo to laiko iki 2011 m. vyko kovos, be atvangos tęsėsi Izraelio puldinėjimas raketomis – jų per metus iššauta 680.[52] 2012 m. lapkričio 14 d. Izraelis operacijos metu nukovė Hamas kovotojų vadąAhmedą Džabarį.[53] Neilgai trukus Hamas ir Izraelis sutiko derėtis dėl ugnies nutraukimo, tarpininkaujant Egiptui.[54] Dėl tariamai neproporcingo jėgos panaudojimo Izraelis sulaukė daug kritikos. Kai kurių JAV universitetų studentų miesteliuose vyko protestai prieš Izraelio veiksmus. Tokio pobūdžio protestai kilo ir prie Izraelio konsulato Niujorke, taip pat Artimuosiuose Rytuose, kai kuriose Europos ir Pietų Amerikos šalyse. Kita vertus, JAV, Jungtinės Karalystės, Kanados, Vokietijos, Prancūzijos, Australijos, Belgijos, Bulgarijos, Čekijos ir Nyderlandų vyriausybės išreiškė paramą Izraelio teisei apsiginti save ir pasmerkė Hamas vykdytas raketų atakas į Izraelio teritoriją.[55][56][57][58][59][60][61][62][63][64][65] Lietuvoje Izraeliui paramą viešai išreiškėLietuvos žydų bendruomenė.[66]
Po Hamas raketų antpuolių eskalacijos 2014 m. liepos 8 d. Izraelis ėmėsi karinės operacijos „Apsaugos skydas“. Operacija išaugo įkarinį konfliktą. Konfliktas tęsėsi septynias savaites ir pareikalavo 67 karių ir 6 civilių gyvybių izraeliečių pusėje ir daugiau nei 2000 gyvybių palestiniečių pusėje, daugiausiai civilių (Izraelis nurodęs 36%). Dar 23 palestiniečiams Hamas įvykdė egzekucijas.[67]
Izraelio karinis vaidmuo kilusiameSirijos pilietiniame kare apsiribojo raketų smūgiais,[68] kurie iki 2017 m. nebuvo oficialiai pripažinti. Nors Izraelis teigia šiame konflikte užimąs neutralią poziciją, Izraelis yra prieš Irano veikimą Sirijoje. Izraelis iki 2018 m. rugsėjo yra suteikęs humanitarinės paramos Sirijos karo aukoms, gydęs dalį sužeistųjų savo ligoninėse. Ši paramos programa vadinosiOperacija Geras kaimynas ir vykdyta Izraelio karinių pajėgų. Yra daug sričių, kur Izraelis gina savo nacionalinius interesus, praktiškai nebūdamas neutralus Sirijos kare. Vienas jų – rūpestis, kad Iranas gali įgyti pernelyg daug regioninės įtakos. Irano remiamos grupuotės, tokios kaipHezbollah, yra įtariamos atakų prieš Izraelio pozicijas prie Sirijos ir Libano sienų organizavimu, o Izraelis įtariamas rengiantis oro antskrydžius prieš konvojus, vežančius ginklus šioms organizacijoms.
2017 m. gruodžio 9 d. JAV prezidentasDonaldas Trampas paskelbė, jog JAV pripažįsta Jeruzalę Izraelio sostinę, į ją perkeldamas JAV ambasadą. Šis žingsnis buvo pasmerktas pasaulio lyderių ir sukėlė kruvinų protestų bangą prie Gazos pasienio iškart po ambasados atidarymo. Ambasada buvo atidaryta 2018 m. gegužės 14 d. Lietuvos prezidentėsDalios Grybauskaitės pozicija JAV ambasados perkėlimo klausimu buvo viena švelnesnių tarp ES narių.[69]
Indųidėjų kalvėsStrategic Foresight Group skaičiavimais, 1991–2010 m. konfliktoalternatyviosios sąnaudos sudaro 12 trilijonų JAV dolerių. Tokią sumą lėšų nuoBVP, ataskaitos duomenimis, dėl ginkluoto konflikto praradoArtimųjų Rytų šalys. Izraelio dalis sudaro beveik 1 trilijoną,Irako irSaudo Arabijos – atitinkamai 2,2 ir 4,5 trilijono JAV dolerių. Kitaip tariant, taikos tarpArabų Lygos ir Izraelio nuo pat1991 m. atveju, statistinis Izraelio pilietis per metus gautų 44 000 JAV dolerių pajamų vietoje 23 000, gautų2010 m.[70]
Iš žmogiškojo kapitalo perspektyvos, skaičiuojama, jog ginkluotas konfliktas pareikalavo 92 000 gyvybių (74 000 karinio personalo ir 18 000 civilių, skaičiuojant nuo1945 m. iki1995 m.).[71]
↑Shlaim. Avi.Lion of Jordan; The life of King Hussein in War in Peace, 2007, pg. 301.
↑Massad, Joseph Andoni. "Colonial Effects: The Making of National Identity in Jordan", pg. 342.
↑Harel, Amos; Avi Isacharoff (2004).The Seventh War. Tel Avivas: Yedioth Aharonoth Books and Chemed Books and it had a very big conflict. pp. 274–275.ISBN978-965-511-767-7.
↑Walker, Peter; News Agencies (2008-05-21).„Olmert confirms peace talks with Syria“.The Guardian. London.Suarchyvuota iš originalo 2008-05-21. Nuoroda tikrinta2008-05-21. „Israel and Syria are holding indirect peace talks, with Turkey acting as a mediator...“
.svg)
.svg)
