Antarktida – penktasis pagal plotąžemynas. Plyti aplinkPietų ašigalį. ŽodisAntarktida arbaAntarktika reiškia „priešingas Arktikai“, šiauriausiai Žemės rutulio sričiai. Tai šalčiausias, labiausiai vėjuotas, sausiausias, nuošaliausias ir mažiausiai ištyrinėtas žemynas. Didžiąją žemyno teritorijos dalį dengia ledo sluoksnis, kurio storio vidurkis siekia 1,9 km.
Žemyną skalaujaAntarkties (Pietų) vandenynas, kurį sudaro pietinės Atlanto, Ramiojo ir Indijos vandenynų dalys, tačiau Antarkties vandenynas dažnai laikomas atskiru vandenynu dėl žemesnės jo vandens temperatūros ir mažesnio druskingumo.
Nors skirtingais laikotarpiais įvairios valstybės skelbė, kad joms priklauso kuri nors Antarktidos dalis (pvz.,1933 m.gegužės 26 d.Australija oficialiai pareiškė pretenzijas į trečdalį Antarktidos), tačiau faktiškai Antarktida nepriklauso nė vienai valstybei. Politinį Antarktidos statusą reguliuojaAntarkties sutartis.1959 m.gruodžio 1 d.Vašingtone buvo pasirašyta sutartis, nurodanti, kad, kol galios sutartis, nė viena valstybė negali reikšti jokių pretenzijų į Antarktidą ar laikyti kurią nors jos dalį sava. Šiuo metu sutartį yra pasirašę 50 pasaulio valstybių.[2]
Antarktidoje nėra jokios vyriausybės, nes ji nepriklauso jokiai valstybei, nors yra valstybių, reiškiančių pretenzijas į šį žemyną. VadovaujamasiAntarkties sutarčių sistema. Jokiai vyriausybei nepavaldžia laikoma visa į pietus nuo 60°pietų platumos besidriekianti teritorija.[1] 1959 m. Antarktidos sutartį pasirašė dvylika valstybių (Argentina,Australija,Belgija,Čilė,Sovietų Sąjunga,Jungtinė Karalystė,Japonija,JAV,Prancūzija,Naujoji Zelandija,Pietų Afrikos Sąjunga irNorvegija), o vėliau prie sutarties prisijungė dar 42 valstybės. Šalys gali dalyvauti priimant sprendimus, jei gali pagrįsti tuo, kad Antarktyje atlieka daug mokslinių tyrimų.2022 m. tokį „patariamąjį statusą“ turėjo 29 valstybės.[3] Sprendimai priimami bendro susitarimo, o ne balsavimo principu. Sutartis numato mokslinių tyrimų laisvę ir aplinkosauginių standartų netaikymą žemyne.[4]
Įsitikinimas, kad toli pietuose egzistuoja didžiulis žemynasTerra Australis, atsirado darPtolemėjo, pasiūliusio idėją išlaikyti visų žinomųsausumos masyvų simetriją, laikais (I a.) Vaizduoti didžiulį masyvą pietuose buvo įprasta žemėlapiuose, tokiuose kaip XVI a.turkųPiri Reiso žemėlapyje. Dar vėlyvajame XVII a., tyrinėtojams atradus, kad Pietų Amerika ir Australija nėra Antarktidos dalis, geografai tikėjo Antarktidos žemyną esant gerokai didesnį nei jis yra iš tikrųjų.
Antarktidos plotas yra apie 13,2 mln. km² (13 979 000 km² sušelfiniais ledynais ir prie jų prisišliejusiomis salomis), t. y. 2,7 mln. km² didesnė užEuropą.
Žemynas skiriamas į vakarinę ir žymiai didesnę rytinę dalį. Aukščiausi kalnai yra iki 5 140 m aukščio iškylantisVinsono masyvas su Vinsono kalnu (kartais nurodomas 4892 m aukštis).
Kadangi žemynas yra ašigalio rajone, čia susiformavo storaledo danga, kurios vidutinis storis apie 2000–3000 metrų, o rytinėje dalyje iki 4500 metrų. Vidutinis Antarktidos aukštis kartu su ledu (2040 m) yra trigubai didesnis už kitų žemynų. Tik 2,4 % žemyno nėra apledėję. Dėl šio ledo sluoksnio Antarktida laikoma aukščiausiu planetosžemynu.Aukščiausia vieta – 4776 m Vilkso (Wilkes) Žemėje.
Didesnė žemyno krantų dalis – lediniai keliolikos dešimčių metrų aukščio skardžiai. Apie 32 % tikrojo paviršiaus yra žemiaujūros lygio. Ištirta, kad tikrajame reljefe yra kalnų, lygumų ir įdubų iki –2555 m. Nuo Antarktidos krantų maždaug iki 500 metrų gylio tęsiasi gana lėkštasšelfas. Jame yra įdubų gilesnių kaip 1 km. Nuo šelfo krašto dugnas stačiu šlaitu leidžiasi įvandenyno guolį (maždaug 4–5 km gylio). Vandenyno dugne yra keletas didelių ir giliųduburių (Afrikos – Antarktidos iki 6972 m, Australijos – Antarktidos iki 6089 m, Belingshauzeno iki 5395 m), kuriuos skiria povandeniniaikalnagūbriai. Daugelis salų yra tų kalnagūbrių viršūnės.
Antarktidos žemyno klimatas, kuriame vyraujaanticiklonas, skiriasi nuo arktinio klimato, kuriam būdinga intensyviciklonų veikla. Antarktidosklimatas – šalčiausias visoje Žemėje. Oro temperatūra žemyno gilumoje žiemą nukrenta iki –80 °C, o vasarą pakyla iki –30 °C. Šilčiausi pakrančių regionai vasarą įšyla iki 0 °C. Antarktida yra pats šalčiausias žemynas todėl, kadSaulės spinduliai pasiekia jos paviršių įstrižai. Be to, ledas atsispindi ~90 % Saulės spinduliuotės, ir spinduliai išsisklaido erdvėje, nesušildę žemės.
Antarktidos centreoro slėgis visą laiką aukštas. Iš ten į pakraščius pučia labai stiprūs, net iki 90 m/svėjai. Metiniskritulių kiekis: centre 30–50 mm, pakrantėje 700–1000 mm. Krituliai – tiksniego pavidalu. Antarktidoje ledas dengia ne tik žemę, bet ir įšalusią jūrą. Vietomis susidaro šelfai, kai jūra yra įšalusi nuo pat dugno. Didžiausi šelfiniai ledynai – Roso (538 000 km²) ir Filchnerio (483 000 km²). Nuo šelfinių ledynų išorinio krašto atlūžę luitai virstaledkalniais, kuriuos vėjai ir srovės nuplukdo toli į šiaurę. Žemyne yra sniegu ar ledu nepadengtų uolynų dėl itin mažo kritulių kiekio. Į vakarus nuoMakmerdo užutėkio esantyssausieji slėniai yra viena sausiausių Žemės vietų, kurioje nelijo beveik 2 mln. metų.[12]
Antarktidoje būnapoliarinės dienos ir naktys, kurios trunka po pusę metų. Poliarinės dienos ar nakties metu Saulė būna arba visą laiką danguje, arba beveik nesirodo ir visai nešildo aplinkos. Tada temperatūra nukrinta iki –60–70 °C. O poliarinė diena nebūna daug atšilusi – jos metu temperatūra pasiekia apie –20–30 °C. Antarktidos vidutinė temperatūra –50 °C.
Prieš 300 mln. metų Antarktidoje plytėjo Permo miškai, o Antarktida ledu pasidengė prieš maždaug 34 mln. m.[13] Tundros žeymyne išsilaikė iki 14 mln. m. pr. m. e.[14]
Antarktidoje įsikūrusiojeVostoko stotyje užfiksuota ir žemiausia temperatūra Žemėje – tai −89,2 °C. Antarktida –poliarinė dykuma, kuriai būdingas mažas kritulių kiekis. Visame žemyne per metus iškrenta vidutiniškai 150 mm kritulių, daugiausiai sniego pavidalu. Dar mažiau kritulių toliau nuo pakrančių – šiose iškrenta apie 200 mm kritulių per metus, o žemyninėje dalyje – ne daugiau 50 mm.[15] Kai kuriuose sausuose slėniuose kritulių iškrinta mažiau nei sumažėja ledo kiekio dėlsublimacijos, todėl susidarę išdžiūvę, uolėti be sniego ir ledo kraštovaizdžiai.[16] Žemynas šaltesnis neiArktis, tam reikšmingos įtakos turi aukštis virš jūros lygio – didžioji dalis žemyno yra 3000 m virš jūros lygio aukštyje beiArkties vandenyno įtaka Arkties regionui.[17]
Panašiais bruožais pasižymi ircianobakterijos, tad manoma, kad taip rušys prisitaikė prie Antarktidai būdingų gamtinių sąlygų. Tai yra paskatinę spėliojimus, kadgyvybė Marse galėjusi būti panaši į Antarktidoje sutinkamas grybų rūšisCryomyces antarcticus irCryomyces minteri.[22] Kai kurios šių grybų rūšis greičiausiai yra endeminės Antarktidoje ir gali augti sušalusiose paukščių išmatose bei plisti per šiltakraujų gyvūnų žarnynus.[23][24]
Ozono sluoksnio vaizdas virš Antarktidos 2006 m. rugsėjo mėn.
Antarktidos žemyne yra 90% viso pasaulio ledo, o visam jam atitirpus jūros lygis pakiltų maždaug 58 m.[25] Tai pat Antarktida ledo pavidalu saugo 70% viso pasaulio gėlo vandens.[26]
Vandenynas aplink Antarktidą padengtas ledu, tačiau vasaros metu beveik visas atitirpsta.[27] Skirtingai neiArktyje, vandenyno ledo kiekis prie Antarktidos krantų pakito labai nežymiai nuo1978 m., kuomet pradėtos daryti palydovinės nuotraukos.
Didesni pokyčiai stebimi žemyną dengiančio ledo sluoksnyje, kurio masė nuolat mažėja dėl žemyninių ledynų atskilimo į ledkalnius.[28] Kita vertus, masės nuostolius dėl atskilusių ledynų dalinai kompensuoja žemyne sniegu iškrentantys krituliai.[29] 2018 m. duomenimis, Antarktida tarp 1992 ir 2002 metų kasmet netekdavo 43 gigatonų (Gt) ledynų masės, o 2012–2017 m. laikotarpiu šis procesas dar paspartėjo ir siekė vidutiniškai 220 Gt per metus.[30] Skaičiuojama, kad tokia ledynų masės kaitos dinamika galikilstelėti jūros lygį papildomai 8-14 mm.[29][28]NASA mokslininkų skaičiavimais, kurie paremti palydovų matavimais, nuo2002 m. kasmet sumažėja po maždaug 152 Gt žemyninio ledo masės.[31]
Antarktida dėl savo atokumo tinkamaastronominiams stebėjimams, storas ledo sluoksnis suteikia žinių apie Žemės klimatą praeityje.
2017 m. Antarktidoje dirbo daugiau nei 4400 mokslininkų, tačiau žiemą pasiliko tik 1100.[1] Šiuo metu žemyne yra daugiau nei 70 nuolatinių ir sezoninių tyrimų stočių. Iš jų didžiausia –Makmerdo stotis, galinti sutalpinti daugiau nei 1000 žmonių.[36][37]Geologai daugiausiai tiriatektonines plokštes,meteoritus irGondvanos atskilimą.Glaciologai užsiima ledynų istorijos, plūduriuojančių ledų, sniego ir ledo sluoksnio dinamiką. Tuo tarpubiologai be laukinės gamtos stebėjimų atlieka tyrimus apie tai, kaip organizmai adaptuojasi ir išgyvena žemose temperatūrose ir veikiant žmonėms.[38] Biomedicinos mokslų tyrėjai yra padarę atradimų apievirusų sklidimą ir organizmo atsaką į ekstremalią sezoninę temperatūrą.[39]
Geologinius tyrimus Antarktidoje trukdo tai, kad beveik visas žemynas nuolat padengtas storu sluoksniu ledo. Tačiau naujų technologijų, tokių kaipnuotolinis aptikimas, radarai po žeme irpalydovinės nuotraukos naudojimas padėjo atskleisti struktūrą po ledu.
↑U.S. Antarctic Program External Panel of the National Science Foundation.„Antarctica—Past and Present“(PDF). Suarchyvuotasoriginalas(PDF) 2006-02-17. Nuoroda tikrinta2008-11-25.
↑„Antarctic weather“.Australian Antarctic Program (anglų). 2019-02-18. Nuoroda tikrinta2022-04-02.
↑Fountain, Andrew G.; Nylen, Thomas H.; Monaghan, Andrew; Basagic, Hassan J.; Bromwich, David (2009-05-07).„Snow in the McMurdo Dry Valleys, Antarctica“.International Journal of Climatology.30 (5). Royal Meteorological Society:633–642.doi:10.1002/joc.1933. Suarchyvuotasoriginalas 2021-05-07. Nuoroda tikrinta2020-10-12 – per „Wiley Online Library“.
↑„Plants of Antarctica“.British Antarctic Survey. Natural Environment Research Council.Suarchyvuota iš originalo 2011-06-07. Nuoroda tikrinta2011-07-12.
↑Vaughan, D. G.; Comiso, J. C.; Allison, I.; Carrasco, J.; et al. (2013).„Chapter 4: Observations: Cryosphere“(PDF).Intergovernmental Panel on Climate Change Fifth Assessment Report; Working Group 1. pp. 317–382.
.svg)
.svg)
.svg)
