Bendroji teisė,anglosaksų teisė,(angloamerikiečių) bendrosios teisės tradicija (angl.common law, išpranc.comune ley,lot.communis lex) – Jungtinės Karalystės ir jos buvusių kolonijų naudojama teisinė sistema (teisės šeima). Pagrindiniaiteisės šaltiniai – statutai irteismo precedentai (angl.case law). Bendrosios teisės sistema plėtojosipaprotinės teisės pagrindu. XX–XXI a. maža dalis teisės normų buvokodifikuota (statutų teisė,angl.statutory law). Bendroji teisė apima visas teisės šakas, tiek privatinę, tiek ir viešąją teisę. IšplitoD. Britanijos metropolijos kraštuose, taip patJAV, Australijoje.
Bendrąja teise (comune ley prasme) buvo vadinama bendroji anglų teisė, besiremiantteismų sprendimais bei jų pagrindu plėtota, atribojant ją nuo atskirųgermanų genčių (anglai,saksai,jutai) teisės, egzistavusios iki pat vėlyvųjųviduramžių.
Bendroji teisė kaip angliškosios precedentų teisės (Case Law) pagrindas pradėjo formuotis po Anglijos užkariavimo 1066 m., kai karaliaus įsakymu ir su jo įgaliojimais po šalį žirgais keliaudavo teisėjai bei sprendė bylas (itinerant justices). Tuo metu Anglijoje galiojo anglosaksų (germanų genčių) teisė, kuri plėtojosi VI a. Angliją užėmus įvairioms germanų gentims (danai, jutai, saksai, anglai). Bendroji teisė veikė tik atitinkamose valdose (karaliui pavaldžiose srityse), lokaliai. Net ir X a. politiškai suvienijus Angliją, vis dar nebuvo vieningos visai Anglijai teisės. Buvo taikoma vietinė paprotinė teisė, kurią taikė grafysčių teismai (county courts) irhundred courts, kurių teismingumo ribas atitiko teritorinis Anglijos padalijimas į grafystes ir kitus vienetus).
