Anglija pavadinta pagalanglus, didžiausią iš daugeliogermanų genčių, įsikūrusių Anglijoje V ir VI amžiuose, kurios, kaip manoma, yra kilusios iš Angelno pusiasalio, dabartinėsDanijos ir šiaurinėsVokietijos teritorijos.
Kasdieninėje kalboje žodis „Anglija“ dažnai vartojamas neteisingai, Anglija vadinant visąDidžiąją Britaniją arJungtinę Karalystę. Yra pavyzdžių, kai istoriniuose šaltiniuose į sąvoką „Anglija“ įtraukiama taip patŠkotija irVelsas. Ši sąvokos interpretacija vartojama visame pasaulyje, tarp jų ir pačių anglų. Tai dažnai sukelia nesusipratimų tarp Didžiosios Britanijos gyventojų.
Prieš į teritoriją atsikeliant anglų gentims, teritorija buvo keliskart užkariauta. 55 m. pr. m. e. šalis buvo užgrobtaJulijaus Cezario, kitame šimtmetyje ją užkariavo imperatorius Klaudijus. Tuo metu teritorija buvo apgyvendinta keltų genčių – britų.
V amžiuje į šalį pradėjo kraustytis germanų tautos ir pamažu išstūmė keltus įVelsą. Pagrindinės atsikrausčiusios germanų tautos – jutai, saksai bei anglai.
IX a. antroje pusėje anglosaksus suvienijoAlfredas Didysis, Vesekso karalius.
1265 m. sušauktas pirmasisAnglijos parlamentas (trijų luomų susirinkimas), kuris turėjo įstatymų leidimo teisę.
Anglija užima centrinę ir pietinęDidžiosios Britanijos salos dalį, taip pat keletą salų, iš kurių didžiausia –Isle of Wight. Šiaurėje ribojasi suŠkotija, vakaruose – suVelsu. Anglija yra arčiau žemyninėsEuropos nei bet kuri kita Britanijos dalis, nuoPrancūzijos ją skiria tik 52 km jūros. Tunelis po Lamanšu, esantis prieFolkstono, Angliją jungia su Europos žemynu. Anglijos – Prancūzijos siena yra tunelio pusiaukelėje.
Didžiąją dalį Anglijos sudaro kalvos, tačiau šiaurėje neaukštų kalnų grandinė skiria Rytų ir Vakarų Angliją. Rytuose taip pat yra žema, pelkėta lyguma, kurios didelė dalis buvo nusausinta ir dabar naudojama žemės ūkiui.
Nuo seno Anglija yra suskirstyta į grafystes. Tokie vienetai kilę iš ankstesnių, tokių kaip Sasekso, Esekso karalysčių, hercogysčių (Jorkšyras, Lankašyras) ar žemių, kurios buvo dovanojamos dvariškiams (Berkšyras). Suvienijus Angliją grafysčių sienos nebuvo tikslios.
Šiuo metu Anglija suskirstyta į 9 regionus, šie suskirstyti į 83 metropolines ir nemetropolines grafystes, išskyrusDidįjį Londoną irSilio salas. Išskirtos 48 ceremoninės grafystės. Smulkiau administraciškai Anglija suskirstyta į 326 rajonus (ar apygardas,angl.district).
Anglijos populiacija susiformavo per daugelį imigracijos bangų. Pagrindinės migracijos bangos vyko apie 600 pr.m.e (keltai), Romos laikotarpiu (kareiviai iš visos imperijos), 350–550 (anglai, saksai, jutai), 800–900 (vikingai, danai),1066 (normanai),1650–1750 (atvykėliai iš Europos bei hugenotai),1880–1940 (žydai),1950–1985 (Karibų salų gyventojai, afrikiečiai, pietų azijiečiai),1985– (rytų europiečiai, kurdai, pabėgėliai).
Anglijoje pagrindinė krikščioniškos religijos srovė yraanglikonizmas, kurioje priskaičiuojama apie 26 milijonai tikinčiųjų (2015 m.)[2]. Iš kitų krikščioniškų bendruomenių pagal tikinčiųjų gausą sekaRomos katalikai, tarp kurių dominuojaairių imigrantai, bei trečia pagal gausąmetodistų bendruomenė. Šioms krikščioniškoms bendruomenėms priklauso ne tik anglai, bet ir įvairių tautybių ir rasių imigrantai ir jų palikuonys.
Žemiau lentelėje nurodytas pagrindinių Anglijos religijų tikinčiųjų skaičius ir procentas:
Anksčiausios Anglijoje rastos architektūrinės liekanos datuojamos apie 3500 m. pr. m. e. Tai buvo neolito žmonių pylimų stovyklos ir kalvų kapai (milžinkapiai). Maždaug dar po dviejų šimtų metų pradėjo atsirasti akmenų ratų statiniai, iš kurių garsiausias yraStounhendžas (apie 2800 m. pr. m. e.). Apie 700 m. pr. m. e. geležies amžiaus metu pradėti statyti kalvų fortai. I a. į Angliją įsiveržę romėnai atsinešė Viduržemio jūros kultūrą: buvo statomos romėniškos vilos ir pastatytaAdriano siena.
V a. po germanų-saksų invazijos Anglijoje paplitoanglosaksų menas, statiniai buvo mediniai, tačiau VII a. paplitus krikščionybei pradėtos statyti akmeninės bažnyčios. Nuo XI a. pr. Anglijoje pradėjo plistiromanikos stilius, kurio pavyzdys yraDaremo katedra. XII a. pabaigoje pradėjo plistigotikos stilius, kurio pavyzdžiai yraSolsberio katedra irVestminsterio abatija. Vėlyvaisiais viduramžiais paplitoTiudorų stilius (apie 1490−1560 m.), po jo sekė renesansinė Elžbietos architektūra (apie 1550−1625 m.). Vėliau paplitęsbaroko stilius buvo menkai išreikštas Anglijoje, jo pavyzdžiai −Hovardo pilis irBlenimo rūmai. Po 1666 m. Didžiojo Londono gaisro miesto statinių, tarp jųŠv. Pauliaus katedros, atstatymą prižiūrėjoKristoferis Renas, vertinamas iškiliausiu to meto Anglijos architektu.
Nacionalinė Anglijos dailės mokykla išsivystė vėlai lyginant su kitomis pagrindinėmis Europos šalimis. Madas Anglijos karaliaus dvare diktavo iš užsienio pasikviesti dailininkai, pavyzdžiui, XVI a. Anglijoje dirboHansas Holbeinas Jaunesnysis, XVII a. −Antonis van Deikas. Pirmuoju europinės reikšmės Anglijos dailininku laikomas tapytojas ir grafikasViljamas Hogartas (1697−1764), išgarsėjęs satyriniais pasakojamojo pobūdžio kūriniais. XVIII a. Anglijos dailėje didelę reikšmę turėjo tapytojasDžošua Reinoldsas, pirmasis Britanijos karališkosios dailės akademijos prezidentas. XVIII a. talentingais Anglijos tapytojais minimiTomas Geinsboras,Džozefas Raitas iš Derbio,Džordžas Stabsas,Tomas Lorensas.
Anglijos profesionaliajai muzikai daug įtakos turėjo žemyninės Europos muzikos, tačiau Anglijoje formavosi ir specifiniai žanrai, pavyzdžiui, keltų dainos ir viduramžių kerolai. XV a. pradžios reikšmingiausiu Anglijos kompozitoriumi įvardijamasDžonas Dansteblis. XVI a. Anglijoje iškilo reikšmingi renesanso kompozitoriaiTomas Talis irViljamas Berdas, amžiaus pabaigoje garsėjoDžonas Daulendas, daugiausiai kūręs žemyninėje Europoje.
XX a. antrojoje pusėje suklestėjo Anglijos populiarioji muzika. Septintajame XX a. dešimtmetyje grupėThe Beatles tapo populiariausia visų laikų muzikos grupe pasaulyje ir laikoma įtakingiausia popmuzikos istorijoje. Išgarsėjo roko grupėsThe Rolling Stones,The Who,Led Zeppelin,Pink Floyd,Queen, solo atlikėjasEltonas Džonas. Iš Anglijos kilę pop ir roko atlikėjai nuolat susilaukdavo pasaulinio populiarumo.
Anksčiausi Anglijos rašytiniai šaltiniai datuojami VII a. Iš ankstyvosios anglosaksų poezijos garsiausiu kūriniu yra „Beovulfas“, užrašytas X a. pabaigoje. Garsiausiu viduramžių Anglijos poetu buvoDžefris Čoseris (1343–1400). Vėlyvaisiais viduramžiais buvo populiarios istorijos ir dramoskaraliaus Artūro tema, garsiu to meto autoriu buvoTomas Moras. Anglų literatūra visų pirma siejama su renesanso dramaturgoViljamo Šekspyro (1564–1616) vardu, kuris dažnai įvardijamas garsiausiu visų laikų dramaturgu. Jo tragedijos „Hamletas“, „Makbetas“, „Otelas“, „Karalius Lyras“ ir kt. išlaikė populiarumą iki šių laikų. V. Šekspyras taipogi paliko sėkmingų komedijų ir sonetų. Tuo pat metu gyveno ir kūrė aukštai vertinami V. Šekspyro amžininkaiBenas Džonsonas irKristoferis Marlou. XVII a. garsiu poetu buvoDžonas Miltonas.
Anglija yra žymifotografijos išradimų srityje ir reikšmingais ankstyvaisiais fotografais. 1835 m.F. Talbotas užfiksavo pirmąjįnegatyvą istorijoje ir vėliau išradokalotipiją. 1842 m.Dž. Heršelis išradocianotipiją ir įtvirtino sąvokas „fotografija“, „pozityvas“, „negatyvas“. XIX a. Anglijoje fotografavimas buvo pasiturinčių aristokratų pomėgis.R. Fentonas tapo pirmuoju karo fotografu užfiksavęsKrymo karo vaizdus,Dž. M. Kameron laikoma garsiausia XIX a. portretiste,H. P. Robinsonas propagavo tapybinę fotografiją jungdamas kelis negatyvus ar spaudinius į vieną (fotomontažo pionierius),F. Fritas fotografavo Artimųjų Rytų ir orientalistinius vaizdus. Kai kurie iš žymių XX a. fotografų: karališkasis fotografasS. Bitonas, iš Vokietijos kilęsB. Brandtas, žemės menininkasA. Goldsvortis, mados fotografasD. Beilis.
.svg)