Kitos reikšmės –Analai (Tacitas).
Analai (lot.annalea nuoannus, 'metai') – metiniai miesto, regiono ar šalies svarbių įvykių aprašymai, išdėstytichronologine tvarka. Taip gali būti pavadinami ir bet kurie kiti istoriniai įrašai.[1] Vienas žinomiausių kūrinių tokiu pavadinimu priklauso senovės romėnų istorikuiTacitui (žr. Tacito „Analus“).Lietuvos istorijai reikšmingiKvedlinburgo analai, nes juose buvo pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas.
Šiuolaikiniame gyvenime žodis „analai“ apibūdinamaskronikos,metraščio, svarbių įvykių aprašymo reikšme.[2] Todėl posakis „įtrauktas į analus“ suprantamas kaip „įėjęs į istoriją“.
Analus kūrė senovėsegiptiečiai,šumerai,persai,kinai,graikai.Senovės Graikijoje analų forma buvo paplitusi ikiHerodoto. Dabartinį pavadinimą analams suteikė romėnai. Seniausiems romėnų analams šaltiniu pasitarnavo žynių kasmetiniai įrašai ant medinių lentelių, padengtų gipsu, sukonsulų paminėjimu. Šios lentelės buvo pristatomos visuomenei, ant jų būdavo surašomi svarbiausieji įvykiai: aukščiausių valdininkų vardai, saulės ir mėnulio užtemimai, žinios apie kainų kilimą, karus ir kt.
Manoma, kad seniausi raštai pražuvo Romos gaisre387 m. pr. m. e. pergalų antpuolius, tačiau vėliu buvo atstatyti iš prisiminimų ir pratęsti. Apie130 m. pr. m. e. konsulas Publius Mucius Scaevola analus sudėjo į 80 knygų rinkinį, pavadintą „Annales maximi“ (liet.Didieji analai). Oficialių analų rašymas Romos respublikoje nutrūko tarp123 ir114 m. pr. m. e.
Nors senovės Romos analų iki šių dienų neišliko, tačiau jais kaip šaltiniais naudojosi daugelis romėnų istorikų (pvz.,Titas Livijus), kurie, kaip Tacitas, taip pat kartais savo raštams suteikdavo analų pavadinimą ir formą.
Analai plačiai paplitoviduramžiais, kada beveik kiekvienas didelisvienuolynas rašė savo metinius raštus.
