 |
|---|
| JAV istorija |
| Šiaurės Amerikos indėnai |
| Amerikos kolonizacija: |
| N. Nyderlandai,N. Švedija,N. Prancūzija,Britų Amerika, |
| Trylika kolonijų |
| Nepriklausomybė (1776-1789) |
| Ekspansija (1789–1849) |
| Pilietinis karas (1849–1865) |
| Rekonstrukcija (1865—1890) |
| Didžioji depresija (1918–1940) |
| II pasaulinis karas (1940-1945) |
| Šaltasis karas (1945-1991) |
| Po Šaltojo karo (nuo 1991) |
| Susijusios istorijos Aliaskos,Havajų,Puerto Riko |
Aliaskos istorija –Aliaskos (JAV valstijos) regiono raida nuo seniausių laikų iki dabarties.
Per Aliaskos teritorijąPaleolito laikotarpiu vykoAmerikos apgyvendinimas, oneolito laikotarpiu jame įsigalėjoeskimų-aleutų irna-dene kalbomis kalbantys etnosai. Jie sugebėjo išgyventi ypač atšiauriomis arktinėmis bei subarktinėmis sąlygomis ir sukurti aukšto lygio kultūras.
Nuo XVIII a. Aliaskos pietines pakrantes ėmė kolonizuotiRusijos imperija, kurią domino kailiukų prekyba su vietiniais. 1867 m. Rusija pardavė AliaskąJungtinėms Amerikos Valstijoms. Iš pradžių atokus ir menkai įsisavintas kraštas ilgainiui tapo vis svarbesnis strategiškai ir ekonomiškai. XX a. pradžioje jame atrastaaukso, XX a. viduryje –naftos, dėl kurių Aliaskos reikšmė labai išaugo.
Aliaska buvo pirmoji vieta, per kur išAzijos įAmerikos žemyną perėjo pirmieji žmonės. Kurį laiką Sibirą ir Aliaską jungė sausuma, vadinamojiBeringija. Ji iškilo maždaug prieš 30 tūkst. m., o galutinai nugrimzdo prieš 11 tūkst. metų.[1]
Manoma, kad Amerikos apgyvendinimas per Aliaską galėjo įvykti kažkuriuo metu prieš 20-11 tūkst. metų. Prieš 20 tūkst. m. susiformavo Vietinių amerikiečių protėvių (angl.Ancestral Native American, ANA) genotipas, kurio nešėjai iš rytų Sibiro per Beringiją ir Aliaską sparčiai išplito po abu Amerikos žemynus.[2] Seniausios žinomos žmogaus liekanos Aliaskoje yra 14 tūkst. metų senumo.[3]
_MET_DP23082.jpg)
Gerokai vėliau,V arbaIV tūkst. pr. m. e. iš Azijos į Ameriką atėjo dar viena atsikėlėlių banga –paleoeskimai, kurie apgyvendino Amerikos Arktį iki patGrenlandijos. Genetiškai jie buvo giminingi Sibiročiukčiams irkoriakams. Jie medžiojo šiaurės elnius ir gamino smulkius akmeninius bei kaulinius įrankius. Aliaskoje juos atstovavoDenbigo kultūra datuojama 2450–1450 m. pr. m. e.[4]
Naujausi genetiniai tyrimai rodo, kad paleoeskimai įnešė svarbų genetinį įnašą įatapaskų ireskimų-aleutų populiacijas.[5] Pirmieji apsigyveno taigos subarktinėje zonoje krašto gilumoje, kai tuo tarpu antrieji – arktiniame pajūryje.
Viena iš eskimų-aleutų kultūrų,Senoji Beringo jūros kultūra apieIII a. pr. m. e. formavosi tarp dviejų žemynų, ir jos nešėjai kūrėsi abipusBeringo sąsiaurio.[6] Šios kultūros palikuonė buvoTulės kultūra, kurios kūrėjaiinuitai IX–XII a. iš Aliaskos sparčiai paplito tolyn į šiaurę ir rytus, apgyvendindami arktinę Kanadą ir Grenlandiją.
Iki kontakto su europiečiais Aliaska buvo apgyvendinta senųjų gyventojų. Čia susiformavo atskiri kultūriniai regionai, kuriuos sąlygojo vietos gamta ir gyvensena. Pagal preliminarius vertinimus XVIII a. viduryje, pirmojo kontakto su europiečiais metu, vietos gyventojų skaičius galėjo siekti 80 tūkst.[7]
Šiaurinėje Aliaskos dalyje gyvenoinupiatai, vakariausiasinuitų pogrupis. Jie propaguodavo sezonines migracijas, kurdavo žiemos ir vasaros stovyklas. Pajūrio gyventojai vertėsi jūros žvėrių medžiokle: medžiojoruonius,jūrų vėplius,banginius, rečiaupoliarinius lokius. Jie gaminosi laivuskajakus irupiakus. Neturėjusieji priėjimo prie jūros gyventojai (nunamiutai) medžiojo šiaurės elnius, briedžius. Abi grupės taip pat maitinosi žuvimi, paukščiais, uogomis, šaknimis ir ūgliais.
Jupikai gyveno į pietus nuo inupiatų (juos atskyrėNorton Saundas). Jie skirstomi į tris grupes: vidurio Aliaskos jupikai gyveno vakarinėje pakrantėje,alutikai – pietvakarinėje pakrantėje, oSibiro jupikai –Šv. Lauryno saloje ir gretimose teritorijose Sibire. Savo kultūra mažai skyrėsi nuo inupiatų.
Aleutai (save vadinantysunanga) gyveno ilgojeAleutų salų grandinėje, kuri sudaro natūralų kelią tarp Sibiro ir Aliaskos ir vakariniame Aliaskos pusiasalio smaigalyje. Jie irgi gyveno iš jūros, medžiodami jūrų liūtus, ir banginius. Aleutai sukūrė hierarchizuotą visuomenę, kurios viršūnėje stovėjo diduomenė, egzistavovergovė.
Pietrytinėje Aliaskoje aukšto išsivystymo lygio kultūras sukūrėejakai,tlingitai irhaidai, greičiausiai čia atvykę jūros keliu.[8] Šios kultūros priklausė didesneiŠiaurės vakarų kranto kultūrinei zonai, kuri driekiasi per vakarų Kanadą. Vietos tautos gyveno sėsliai. Įlankų ir upių gausiame krašte veisėsilašišos, ir žuvis sudarė pagrindinę mitybos dalį. Vietos tautos sukūrė sudėtingas hierarchizuotas visuomenes su sudėtingais ritualais,potlačo papročiu, statėtotemų stulpus.
Subarktinėje taigoje krašto gilumoje gyveno elnių medžiotojaiatapaskai, kurie save vadinatinneh. Jie propagavo klajoklišką gyvenimo būdą, gyvendami bandomis ir klajodami paskui šiaurės elnių bandas. Jie taip pat maitinosi smulkiais žvėreliais, upių žuvimi.Beržo tošis buvo naudojama gaminti kanojas, indus, roges, batus ir kitus namų apyvokos daiktus. Gyveno pasidalinę į 11 genčių.[9]
.jpg)
Pirmieji Aliaskos krantus pasiekę europiečiai1732 m. atplaukė laivu Šv. Gabrielius, kuriame buvo rusų ekspedicija, vadovaujama M. S. Gvozdiovo.[10]V. J. Beringas su kita rusų laivyno ekspedicija čia atplaukė1741 metais. Tiesa, yra duomenų, kad rusai čia galėjo lankytis jau XVII a.[11] Į Rusiją sugrįžusi Beringo ekspedicija parsivežė labai vertingųjūrinės ūdros kailiukų, dėl ko Rusijos imperija pradėjo krašto kolonizaciją.
Tiesa, per XVIII a. pretenzijas į Aliaską reiškė irIspanija, kuri 1774–1789 m. surengė čia keletą ekspedicijų iš pietų palei vakarinę Amerikos pakrantę. Tačiau po 1789 m.Nutkos kizės (konflikto suBritų imperija), pasitraukė. Britai irgi žvalgė regioną nuo 1778 m.
Nuo XVIII a. vidurio į Aliaską ėmė keltis rusai kailiukų prekybininkai (rus.промышленники =promišleniki). Pirmiausia jie kūrėsi Aleutų salose, vėliau – pietinėje ir pietrytinėje pakrantėse. Kai kuriose vietose kolonistai darniai sutarė su vietiniais, kitose vyko žiaurūs susidūrimai. Kolonizatoriai vengė patys medžioti, ir vietoj to versdavo vietinius, vietiniai buvo imami įkaitais, kad jų šeimos nariai parūpintų pakankamai kailiukų. Gausėjo rusų ir vietinių moterų palikuonių, kurie davė pradžią Aliaskos kreolams.[12] Kolonistai atsinešė naujas ligas, dėl kurių vietinės populiacijos masiškai išmirė. Pavyzdžiui, aleutų išmirė apie 80 proc.[13] Vietinių tarpe rusai pradėjo skleistiprovoslavų tikėjimą, į vietines kalbas vertė Bibliją.
Pirmoji pastovi rusų gyvenvietė įkurta1784 metaisKodiako saloje, išžudžius šimtus čia gyvenusių jupikų. Išgaudžius vertingas jūrines ūdras šiaurinėse salose, rusai skverbėsi tolyn į rytus. 1799 m. kailiukų prekeivisAleksandras Baranovas laivuOriol atplaukė į tlingitų teritoriją.Sitka Saunde jis įkūrėNovoarchangelsko miestą. Jis tapoRusijos Amerikos sostine.[14] Nors tlingitai gyvenvietę sugriovė 1802 m., po Sitkos mūšio ji netrukus atstatyta. Baranovas tapo toks įtakingas, kad buvo tituluojamas Aliaskos lordu. Formaliai kolonijos reikalai buvo patikėtiN. Rezanovui, kuris išcaro gavo užduotį vykdyti aktyvią kolonizaciją Aliaskoje.
Nepaisant visų pastangų, kolonizacija nebuvo sėkminga. Tlingitai tęsė pasipriešinimo kovą prieš kolonistus. Rusų populiacija teritorijoje vos siekė 700 žmonių, ir didžioji dalis Aliaskos buvode facto nekolonizuota. Nepaisant to,1825 m. nustatyta siena suBritų Šiaurės Amerika (dab.Kanada), o 1824 m. – suJAV. Taip buvo suformuotos dabartinės Aliaskos sienos.
.jpg)
Rusijos imperijai vis sunkiau buvo kontroliuoti tolimą koloniją. Be to, vietos žvėreliai buvo išmedžioti, todėl krito susidomėjimas ja. Kadangi valstybė susilpnėjo nuoKrymo karo, ieškojo galimybės koloniją parduoti. Baimindamasi Britų imperijos sustiprėjimo, Rusija nusprendė parduoti koloniją jos konkurentėmsJAV.1867 m.kovo 30 d. Rusijapardavė Aliaską Jungtinėms Amerikos Valstijoms už 7,2 mln.dolerių (po 2 centus už akrą, pagal 2002 m. kursą – apie $86,7 mln.); sutartis pasirašytaVašingtone.[15]
Pirmą kartą JAV vėliava Aliaskoje iškeltaspalio 18 d., kuri dabar švenčiama kaipAliaskos diena. Iš pradžių Aliaska buvo administruojama kaipAliaskos departamentas (angl.Departament of Alaska), 1884–1912 m. – kaipAliaskos apygarda (angl.District of Alaska). JAV perėmus kontrolę, buvo pervardinti rusiški miestai, nutiesta telegrafo linija ir pradėti detalesni krašto gilumos tyrimai. Nepaisant to, kraštas nedomino naujųjų savininkų.
Situacija sipriai keitėsi XIX amžiaus pabaigoje, kuomet gretimose teritorijose Kanadoje rasta aukso. Prasidėjusaukso karštligei užplūdo kolonistai, paspartėjo ekonomikos vystymasis. Ėmė kurtis nauji miestai, 1902 m. pradėtas tiesti geležinkelis, 1903 metais galutinai nustatytos ribos su Kanada. Aliaska domino ne tik aukso ieškotojus. Čia sparčiai kūrėsi žuvininkystės pramonė, vyko masinėbanginių medžioklė.
Spartus kolonistų srautas Aliaskoje drastiškai keitė vietos tautų ekonomiką ir gyvenseną. Kolonistai kėlėsi į jų žemes, kurios buvo traktuojamos kaip „tuščios“. Vietiniai buvo diskriminuojami, laikomi žemesniais nei kolonistai.[16] Buvo draudžiama naudoti gimtąsias kalbas, atlikti religines ceremonijas, tęsti tradicinę gyvenseną. Vaikai buvo masiškai atimami iš tėvų ir internatinėse mokyklose nutautinami.[17] Išgaudžius jūrines ūdras, silkes, menkes, lašišas, banginius, jie nebeteko tradicinių maisto išteklių. Jų skaičius toliau mažėjo. 1880 m. pirmojo Aliaskos gyventojų surašymo metu jų čia buvo 33 tūkst., ir mažėjimo tendencijos tęsėsi toliau.[18]
Nuo 1912 m. Aliaska tapo teritorija (angl.Territory of Alaska), valdoma gubernatoriaus. Tuo metu jos gyventojų skaičius siekė 58 tūkst. Nepaisant ekonominių galimybių, Aliaska išliko retai gyvenama ir mažai integruota JAV teritorija, sulaukusi mažai dėmesio iš federalinės valdžios. Tik 1923 m. ją pirmą kartą aplankėJAV Prezidentas (Warren Harding).[19] Jos tyrimus ir žemių įsisavinimą skatino XX a. pradžioje besivystantiaviacija. Skatinant krašto apgyvendinimą, čia buvo siunčiami kolonistai, kurių tikslas buvo įsisavinti žemdirbystei tinkamas žemes, tokias kaip slėniai netoliAnkoridžo.
Šiuo metu prasidėjo vietos tautų (angl.Alaskan Natives) judėjimas už savo teises. Ėmė formuotis jų organizacijos, kurios kovojo už teises, galimybę turėti pilietybę, balsuoti. Vėliau - už lygias teises su baltaisiais. Tik 1945 m. buvo pasiektasAliaskos lygių teisių aktas, kuris teisiškai panaikino diskriminaciją, užtikrino vienodas teises.[20]
PrasidėjusAntrąjam pasauliniam karui, Aliaskoje buvo pradėtos stiprinti karinės pajėgos. NutiestasAliaskos greitkelis, turėjęs užtikrinti aprūpinimą iš Kanados. Kūrėsi karinės bazės. Dėl to kai kurie miestai, tokie kaip Ankoridžas, stipriai išaugo.
1942 m. Japonija užpuolėAleutų salas ir užėmė dvi iš jų. Tai buvo vienintelės JAV teritorijos laikinai prarastos karo metu. Saugumo sumetimais gyventojai iš likusių salų buvo evakuoti, daug jų evakuacijos metu mirė dėl prastų sąlygų.[21] 1943 m. vasarą JAV payrusi didžiulius nuostolius JAV susigrąžino dvi prarastas salas.
Karo metu suprasta strateginė Aliaskos padėtis Amerikos saugumui. Be to, po karoKenajaus pusiasalyje atrastanaftos, kas padarė teritoriją ypač svarbią ekonomiškai. Todėl 1959 metais Aliaska tapo 49-ąja JAV valstija. Skirtingai nei kitos valstijos, ji nedalinama įapygardas, o tik įboroughs.
1964 m. gegužės 27 d. pietinę Aliaską sukrėtėDidžiojo penktadienio žemės drebėjimas ir po jo sekęscunamis. Jie sugriovė nemažai gyvenviečių, žuvo šimtai žmonių. Nepaisant to, krašto ekonomika greitai atsigavo, ir miestai buvo atstatyti.[22] Aliaska išgyveno spartų augimą, kurį dar labiau paskatino naujų naftos telkinių atradimasPrudhou Bėjuje šiaurinėje pakrantėje. Jie pavertė valstiją ekonomiškai ypač svarbia. 1970-77 m. per Aliaską iš šiaurės iki pietų nutiestasTransaliaskos naftotiekis, tapęs labai daug iššūkių reikalavusiu projektu. Tačiau sujungęs naftos telkinius su neužšalančiu uostu, jis labai gerai atsipirko.
Tiesa, naftos gavyba sukėlė ir iššūkius susijusius su gamtosauga. Jie ypač užaštrėjo po 1989 m. įvykusiostankerioExxon Valdez avarijos, kuomet išsiliejusi nafta užteršė milžiniškus pakrantės ir vandenyno plotus. Gamtos taršos rizikos stabdo ir naujų naftos gręžinių vystymą.[23]
Vystant valstijos ekonominį potencialą buvo investuojama į jos infrastruktūrą. Valstiją su likusia šalimi sujungė nauji skrydžiai, jūrų keliai, greitkeliai. Tai paskatino ir Aliaskos turizmą. Jo vystymas paskatino apsaugoti vertingą krašto gamtą, kurti nacionalinius parkus, draustinius. Aliaskoje yra du tredaliai visų JAV nacionalinių parkų teritorijos. Tokie parkai kaipVrangelio ir Šv. Elijo nacionalinis parkas beiLedynų įlankos nacionalinis parkas 1979 m. buvo įrašyti įPasaulio paveldo sąrašą.[24]
 | Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |