| Alfonsas Bieliauskas | |
|---|---|
| Gimė | 1923 m. spalio 5 d. Naujieji Neveronys,Pažaislio valsčius |
| Mirė | 2018 m. sausio 22 d.(94 metai) Vilnius |
| Palaidotas (-a) | Antakalnio kapinėse |
| Sutuoktinis (-ė) | Marija Bieliauskienė |
| Veikla | rašytojas prozininkas, publicistas, literatūros kritikas |
| Partija | 1944 m.SSKP, 1989 m.LSDP |
| Alma mater | 1951 m.Vilniaus universitetas |
Alfonsas Bieliauskas (1923 m.spalio 5 d.NaujuosiuoseNeveronyse,Pažaislio valsčius,Kauno apskritis –2018 m.sausio 22 d.Vilniuje) – sovietinis rašytojas prozininkas, publicistas, literatūros kritikas, komjaunimo bei partinis veikėjas.
1937–1941 m. mokėsiKauno 3-oje valstybinėje gimnazijoje.1939 m. įstojo įLLKJS, bendradarbiavo pogrindinėje komjaunimo spaudoje,1940–1941 m. LLKJS Pažaislio valsčiaus komiteto sekretorius. 1941 m. prasidėjus vokiečių okupacijai pasitraukė įSSRS, dirbo miškų darbininku, nuo1942 m. tarnavo16-oje lietuviškoje divizijoje, mokėsi partijos-komjaunimo kursuoseJaroslavlyje, dirbo LLKJS CK, bendradarbiavoMaskvos radijo lietuviškose laidose, spaudoje.
1944–1946 m. LLKJSKauno miesto komiteto I sekretorius. 1946–1949 m.Kauno universitete studijavo lietuvių literatūrą.1947–1949 m. laikraščio„Tarybų Lietuva“ apžvalgininkas. Nuo 1949 m. gyveno Vilniuje, žurnalo„Švyturys“ skyriaus vedėjas.1951 m.Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete baigė lietuvių literatūros specialybę. 1951–1954 m. „Švyturio“ vyr. redaktoriaus pavaduotojas, 1954–1970 m. vyriausiasis redaktorius.[1][2]
Nuo 1951 m.LSSR rašytojų sąjungos narys,1959–1960 m. sąjungos valdybos sekretorius, 1970–1976 m. valdybos pirmininkas. Nuo1971 m. SSRS rašytojų sąjungos narys.
1964–1966 m. kandidatas įLKP CK narius, 1971–1976 m. LKP CK narys. 1971–1980 m.LSSR AT deputatas.[3]
PalaidotasAntakalnio kapinėse.
Pirmieji kūriniai – propagandinės publicistinėsapybraižos, šlovinančios sovietinę santvarką. Romanuose „Darbo gatvė“, „Rožės žydi raudonai“ ryški komunistinėideologija, tikrovė vaizduojama pagalsocialistinio realizmo kanonus. Vėliau schemišką vaizdavimą bandė pagyvinti lyrinėmis refleksijomis („Mes dar susitiksim, Vilma!“), vidiniu monologu („Kauno romanas“, „Tada, kai lijo“, „Ramūs laikai“). Nepriklausomybės praradimą, Lietuvos okupaciją vertino sovietinės istoriografijos požiūriu („Vilniaus kalneliai“, „Ugnelė mūs kraujo“). Romanuose „Patogi moteris“, „Kitų gyvenimas“ vyrauja dorinės temos. Išleido literatūros kritikos knygų. Kūrinių išversta įrusų,ukrainiečių,estų,lenkų,latvių,anglų,vokiečių ir kitas kalbas.[4]
1977 m. sukurtas kino filmas „Vaikinas iš Darbo gatvės“ (rež.Algirdas Dausa).