Švelnus Viduržemio jūros klimatas, supantis natūralus gamtos grožis ir istorinis palikimas leido Alanijai tapti populiariu turizmo centru. Miestas aptarnauja apie 9 % (1,1 mln.) į Turkiją atvykstančių turistų ir pritraukia apie 13 % užsienio investicijų į nekilnojamą turtą. Nuo1999 m. miestui vadovauja meras Hasanas Sipahioglu (turk.Hasan Sipahioğlu).Dėl natūralios strateginės vietos, ant nedidelio Viduržemio jūros pusiasalio, Tauro kalnų papėdėje, įsikūręs miestas buvoPtolemėjų dinastijos,Romos imperijos,Bizantijos irOsmanų imperijos taikiniu. Alanija ypač suklestėjo valdantSeldžiukų dinastijos sultonuiAladinui Keikubadui I–jam (arab./per. 'Alā al-Dīn Kayqubād bin Kaykā'ūs;turk.I. Alâeddin Keykubad). Iki šiol išliko jo statytaAlanijos tvirtovė,Kizil Kulė (turk.Kızıl Kule) (Raudonasis bokštas) ir uostas (turk.Tersane).
Per šimtmečius miestas turėjo daug šeimininkų, kurie keitė miesto pavadinimus. Pradžioje Alanija buvo žinoma kaiplot.Coracesium arbagr.Korakesion (išsikišęs miestas). Bizantijos imperijos valdymo laikotarpiu miestas vadinosiKalonoros arbaKalon Oros (gr.gražus arba nuostabus miestas). Seldžiukai miestą pavadinoAlaiye (علاعية), sultono Aladino Keikubado I–ojo vardo deriniu.XII–XIV a.italų pirkliai miestą vadinoit.Candelore arbait.Cardelloro.[2]
1935 m. Turkijos prezidentoMustafos Kemalio Atatiurko vizito į Alaniją metu buvo suteiktas dabartinis miesto pavadinimas. Mat1933 m. oficialiame telegrafu perduotame kvietime aplankyti miestą buvo įsivėlusi rašybos klaida ir vietojeAlaiye parašytaAlanya[3]
1525 m.Piri Reiso žemėlapyje pavaizduotas Alanijos miestas
Kadrini urve (12 km nuo miesto centro) žmonės jau gyvenopaleolito amžiuje 20 000 m. pr. m. e. Rastosfinikiečių kalba rašytos lentelės datuojamos625 m. pr. m. e., o gyvenvietė paminėtaIV a. pr. m. e. graikų geografo–keliautojo Skylakso[4] rankraščiuose.
67 m. pr. m. e.Pompėjus išvalė Viduržemio jūrą, tuo pačiu ir Alanijos pakrantę nuo piratų. Alanijos uosto akvatorijoje įvykoKorakesiono mūšis[7], Alanija buvo prijungta prie Pamfilijos, bet neramūs laikai tęsėsi ikiV a.Marko Antonijaus pastangomis, Alanijos laivų statykloje buvo statomi laivaiEgipto karalieneiKleopatrai.
Poketvirtojo kryžiaus žygio iki1221 m. Alanija priklausė Kilikijos armėnų karalystei.1221 m. Anatolijosseldžiukų sultonato sultonasAladinas Keikubadas I – šis užėmė miestą. Alanija tapo sultonato žiemos sostine. Miestas suklestėjo. Buvo pastatytaAlanijos tvirtovė su vandens saugyklomis, 6,5 km gynybine siena su 140 bokštų, arsenalas,Kizil Kulė (Raudonasis bokštas), o Alanijos uostas tapo svarbiu Viduržemio jūros prekybos uostu. Alanija vykdė prekybą su EgiptoAjubidų dinastija, beiItalijos miestais–valstybėmis. Už gynybinės sienos buvo užveisti sodai, miestas sparčiai plėtėsi ir už gynybinės sienos ribų. Daugelis miesto įtvirtinimų išliko iki šių dienų.
Popirmojo pasaulinio karo Alanija atitekoItalijai ir tik1923 m. pasirašiusLozanos sutartį[10] buvo pripažinta šiuolaikinei Turkijos Respublikai. Alanija stipriai nukentėjo per karą, o ypač dėl gyventojų persikėlimo. Didžioji dalis krikščionių bendruomenės išsikėlė gyventi įGraikiją.
Į Alaniją turizmas atėjo1960 m. ir jis buvo populiarus tarp vietos turkų, nes buvo tikima gydomosiomisDamlato urvo savybėmis. Tik1998 m. pastačiusAntalijos oro uostą Alanija tapo tarptautiniu kurortu.[11]
Alanijos miesto senamiesčio dalis,Alanijos tvirtovė yra ant pusiasalio uolos. Vakarinėje uolos pusėje yra Damlatostalaktitų urvas.[13] Į rytus nuo uolos yra uostas, miesto centras,Keikubado I–jo ir Portakalo smėlio paplūdimiai, o vakarinėje – Damlato irKleopatros paplūdimiai (Romos karvedysMarkas Antonijus buvo padovanojęs Alaniją savo mylimai Kleopatrai ir ši mėgo čia lankytis[14]).
Alanija yra Viduržemio jūros subtropinio klimato zonoje. Lietus čia lyja daugiausiai žiemą, o vasara ilgą laiką būna sausa, kas leidžia ilgą metų tarpą priimti turistus. Tauro kalnai esantys arti jūros sudaro palankias sąlygas rytais susidaryti rūkui ir jiems sklaidantis dažnai matomos vaivorykštės. Prie jūros vidutinė temperatūra Alanijoje yra 21.4 °C, o rugpjūtį ji siekia net 27.9 °C.[15]
Paskutiniais dešimtmečiais spartus Alanijos gyventojų skaičiaus augimas susijęs su išaugusiu turizmu ir nekilnojamo turko rinka. Apie 18 000 europiečių Alanijoje turi įsigiję nekilnojamą turtą.
Alanijoje gyvena 99 % musulmonų, nors mieste yra daug senų bažnyčių, jose pastovios apeigos nevyksta.2006 m. buvo atidaryta vokiečiųprotestantų bažnyčia. Mieste galima sutikti ir daug žydų, kurie į Alaniją atvyksta kruiziniais laivais.
Turistinio sezono metu, Alanija aptarnauja apie 1,1 mln. turistų.
Turkijos greitkelis D400 iš Antalijos, centriniu Alanijos Atatiurko bulvaru, tęsiasi į rytus linkMersino. Kelias D695 išAnkaros, 41 km į vakarus nuo miesto, prieSidės jungiasi su D400 keliu. TarptautinisAntalijos oro uostas yra už 120 km. Antalijos provincijoje geležinkelių nėra.
Alanijos uoste yra kruizinių laivų prieplauka, o sezoniniai keltai ir laivai plaukia į šiaurėsKiproturkiškąją dalį –Kirėniją. Į vakarus nuo miesto centro yra Alanijos jachtų uostas, kuris pradėjo veikti2008 m.[16]
Alanija yra užmezgusipartnerystės ryšius su aštuoniais pasaulio miestais, septyni iš jų priklausoES.2006 m. pasirašyta bendradarbiavimo sutartis suTrakais.[17] Glaudžiausi ryšiai yra palaikomi suNea Ionia. Čia gyvena daug Alanijos krikščionių persikėlusių po1923 m.Lozanos sutarties.
