Alžyras (arab.الجزائر =al-Jazāʾir,pranc.Algérie), oficialiaiAlžyro Liaudies Demokratinė Respublika (arab.الجمهورية الجزائرية الديمقراطية الشعبية =al-Jumhūrīyah al-Jazāʾirīyah al-Dīmuqrāṭīyah al-Shaʿbīyah,pranc.République algérienne démocratique et populaire) – valstybėŠiaurės Afrikoje. Alžyras yra didžiausia plotu Afrikos valstybė ir dešimta didžiausia pasaulyje. Šalies sostinė ir didžiausias miestas –Alžyras. Šalis rytuose ribojasi suTunisu irLibija, pietryčiuose – suNigeriu, pietuose – suMaliu irMauritanija, vakaruose – suMaroku irVakarų Sachara. Šiaurėje krantus skalaujaViduržemio jūra.
Alžyras yra turtingas gamtiniais ištekliais – Alžyre glūdi šešiolikti pagal dydįnaftos ir devinti pagal dydįgamtinių dujų ištekliai, o šalies ekonomika daugiausia paremta energijos eksportu.Sonatrach, valstybinė naftos bendrovė, yra didžiausia įmonė Afrikoje, tiekianti Europai didelius kiekius gamtinių dujų. Alžyro kariuomenė yra viena didžiausių Afrikoje ir turi didžiausią gynybos biudžetą žemyne.
Alžyras yrapusiau prezidentinė respublika, administraciškai suskirstytas į 58 provincijas ir 1541 komuną. Alžyras yraregioninė galia Šiaurės Afrikoje. Ji turi aukščiausiąžmogaus raidos indeksą iš visų Afrikos žemyne esančių šalių ir yra vieną didžiausių žemyno ekonomikų. Alžyras nuo savo nepriklausomybės nuo Prancūzijos 1962 m. yraAfrikos Sąjungos irArabų Lygos narys,OPEC narys nuo 1969 m.
Šalies vardas kilo nuo sostinės –Alžyro miesto, o pastarasis – nuo arabiško žodžioal-Jazāʾir, reiškiančio „salos“.[4] Šalis aplink Alžyro miestą taip imta vadinti XVI a., kai kraštą valdė osmanai.
Antrojo pasaulinio karo metais Alžyre vyko kovos tarpnacių irJAV bei Prancūzijos armijų.1954 m. Liaudies Išsivadavimo Frontas pradėjo ginkluotą nepriklausomybės kovą. Iki1962 m. trunoAlžyro karas, pareikalavęs daugybės aukų.1962 m.liepos 1 d. šalis paskelbia nepriklausomybę, prasidėjo masinė prancūzų emigracija. Po1965 m. karinio perversmo į valdžią atėjo prosocialistinė Huari Bumedjeno vyriausybė.
Pagal 1976 m. Konstituciją (pakeista 1979 m. ir papildyta 1988 m., 1989 m., 1996 m. ir 2016 m.) Alžyras yra demokratinėprezidentinė respublika. Faktiškai didelę įtaką turi kariškiai. Pagal1976 m. konstituciją – Alžyras daugiapartinė valstybė. Šalyje įregistruota virš 40 partijų.
Vyriausybės vadovasprezidentas, renkamas visuotinio, tiesioginio ir slapto balsavimo būdu 5 metų kadencijai. Vykdomąją valdžią taip pat sudaro ministrų taryba ir Aukščiausioji saugumo taryba. Prezidentas skiriaministrą pirmininką.
Alžyroparlamentas sudarytas iš dviejų rūmų: Nacionalinės Liaudies Asamblėjos, turinčios 389 narius, kurie renkami tiesioginiais visuotiniais rinkimais 5 metų kadencijai, ir Nacionalinės Tarybos su 144 nariais.
Nuo nepriklausomybės nuo Prancūzijos paskelbimo 1962 m. Alžyras vykdo aktyvią užsienio politiką. XX a. septintajame ir aštuntajame dešimtmečiais Alžyras rėmėTrečiųjų pasaulio šalių politiką ir nepriklausomybės judėjimus.
Šalis yra užmezgusi diplomatinius santykius su daugiau nei 100 užsienio valstybių, 90 jų Alžyro sostinėje turi atidariusios diplomatines misijas.
Alžyras ir Lietuva diplomatinius santykius užmezgė1994 m.balandžio 15 d., abiejų valstybių yra akredituoti trečiose šalyse reziduojantys ambasadoriai, yra įvykusios dvišalės politinės konsultacijos. Lietuvoje gyvena nedidelis skaičius Alžyro piliečių.
Karines pajėgas sudaro 147 000 aktyvių, 150 000 rezervo karių ir 187 000 sukarinto personalo (2008 m. duomenimis).[6] Tarnyba kariuomenėje privaloma 19–30 metų vyrams ir trunka 12 mėnesių. 2012 m. karinės išlaidos sudarė 4,3 % bendrojo vidaus produkto. Alžyro kariuomenė antra pagal dydį Šiaurės Afrikoje ir turinti didžiausią gynybos biudžetą Afrikoje (10 mlrd. JAV dolerių).[7] Daugumą ginklų Alžyras perka išRusijos, Alžyro sąjungininkės.[8]
Alžyro Liaudies Demokratinė respublika padalinta į 48 vilajas, 553 apskritis (dairas) ir 1541 savivaldybes (baladijas). Šie administraciniai vienetai vadinami pagal jų administracinių centrų vardus. Vilajoms vadovauja provincijų liaudies parlamentai, vadovaujami gubernatoriaus (vali). Dabartinis šalies administracinis skirstymas yra nuo1983 m.Alžyro karo metu šalyje buvo vos 6 vilajos.
Alžyras yra šiaurės vakarųAfrikoje, paleiViduržemio jūrą, priklausoMagribo šalims. Šiaurės vakaruose ribojasi suMaroku (1559 km), vakaruose – suVakarų Sachara (42 km), pietvakariuose – suMauritanija (463 km), pietuose – suMaliu (1376 km) irNigeriu (956 km), rytuose – suLibija (982 km), o šiaurės rytuose – suTunisu (965 km). Bendras sausumos sienų ilgis 6343 km. Šiaurėje Alžyras ribojasi su Viduržemio jūra (kranto linijos ilgis 998 km). Krantai lėkšti, daug nedidelių įlankų.
Achagaro kalnynas
Alžyro šiaurinę dalį kerta centrinėAtlaso kalnų dalis. Išsiskiria du svarbiausi kalnagūbriai: Pakrantės kalnagūbris (arbaTel Atlasas) irSacharos Atlasas. Kalnagūbrius skiria plačios tarpukalnių lygumos. Likusią šalies dalį užimaSacharos dykuma su šalies pietryčiuose iškilusiuAchagaro kalnynu (aukštis iki 3003 m,Tahato k., aukščiausia Alžyro vieta). Be to, dykumoje iškilusios El Eglabo, Tanezrufto, Tademaito ir kitos plynaukštės. Dauguma Sacharos dykumos – ergas (smėlio dykuma;Didysis Rytų Ergas,Didysis Vakarų Ergas) ir hamada (uolingoji dykuma). Šalies šiaurėje siauru ruožu driekiasi pajūrio žemuma.
Klimatas šiaurėje – subtropinis; Viduržemio jūros tipo. Vidutinė sausio temperatūra 5–12 °C (nors kartais nukrenta žemiau 0 °C), liepos 25 °C. Kritulių iki 1200 mm per metus (pajūryje), 400–800 mm Tel Atlase, 200–400 mm tarpukalnių lygumose. Klimatas Sacharoje tropinis; žemyninis. Kritulių kiekis nesiekia 50 mm per metus, dažnai kelerius metus iš eilės kritulių nebūna. Šiaurėje didžioji dalis kritulių iškrinta žiemą (dažniausiai lietaus pavidalu). Sacharoje būdingi stiprūs sezoniniai vėjai (samumas,sirokas).
Upių tinklas labai retas, dauguma upių vagų pasipildo tik po lietaus (vadės). Pagrindinė upė –Šelifas. Yra druskingų ežerų. Didžiojoje šalies dalyje vyrauja dykumų dirvožemiai, o šiaurėje – subtropikų rudžemiai. Šalies šiaurėje vyrauja subtropikų krūmynai (makija), kalnuose – spygliuočių ir mišrieji miškai, sausosiosstepės, likusioje Alžyro dalyje –dykumos. Miškingumas 1,7 %.
Valiuta -dinaras. Turi vieną mažiausiųužsienio skolų tarp pasaulio valstybių - vos 2% šalies BVP. Energetikos sektorius yra Alžyro ekonomikos pagrindas, pajamos už iškasamas energetines žaliavas sudaro 60 proc. biudžeto pajamų, 30 proc. šalies BVP ir net 95 proc. viso eksporto. Šalyje yra 14 pagal dydį pasaulio naftos rezervai, taip pat šalyje yra dideli gamtinių dujų ištekliai (6 pagal dydį pasaulyje).
2019 m. šalyje buvo 42 005 390 gyventojų. Apie 70 % alžyriečių gyvena šiaurinėje šalies dalyje, daugiausiai pakrantėje.[10] Pietinėje šalies dalyje, kur driekiasi Sacharos dykuma, gyventojų tankumas yra mažas ir dauguma ten gyvenančių žmonių yra susitelkęoazėse. Maždaug 1,5 milijono gyventojų yra klajokliai arba tik iš dalies sėslūs.
Arabiškoms šalims neįprastą padėtį Alžyre užima moterys. Jos dominuoja medicinoje, sudaro 70 % Alžyro teisininkų bei 60 % universiteto studentų.[11] Šiuo požiūriu Alžyras išsiskiria iš kitų arabiškų valstybių, kur šiose srityse tradiciškai dominuoja vyrai. Nepaisant to, šalyje vis dar galioja įstatymas, draudžiantis moterims ištekėti be giminaičio vyro sutikimo ir parašo.[12]
2002 m. duomenimis, vyresnių nei 15 m. žmonių raštingumas Alžyre yra 69,9 % (79,6 % vyrams ir 60,1 % moterims).Vidutinė numatomo gyvenimo trukmė skaičiuojant nuo gimimo – 75,27 metų (2010-2015 m.)[13] Gyventojų amžiaus struktūra (2017 m. apsk.):[14]
Pasak enciklopedijosEncarta, 83 % alžyriečių yraarabai, 16 % –berberai, mažiau nei 1 % – europiečiai.[15] Oficialių duomenų nėra, nes Alžyre įstatymai draudžia surašymus pagal etninius, religinius ar lingvistinius kriterijus.[16]
Beveik visi Alžyro europiečiai gyvena miestuose. Šiuo metu jie sudaro mažiau nei procentą Alžyro populiacijos, bet kolonijiniu periodu jų buvo daug daugiau (1962 m. – 15,2 %). Daugiausiai tai buvoprancūzai, taip patispanai (šalies vakaruose),italai beimaltiečiai (rytuose). Europiečių populiacija buvo susikoncentravusi pakrantėje, kur jie sudarė 60 %Orano gyventojų ir didelę dalį tokių miestų kaipAlžyras irAnaba populiacijos. Alžyrui tapus nepriklausomam daugelis europiečių išvyko.
Arabų kalba yra gimtoji daugiau nei 55 % Alžyro gyventojų. 72 % iš jų kalba alžyrietiška arabų kalba.[17] Taip pat ją daug kas moka kaip antrą kalbą. Nepaisant to, žiniasklaidoje ir oficialiomis progomis kalbama standartine arabų kalba. Berberai kalba įvairiais berberų kalbų dialektais.
Oficialios kalbos yra arabų ir po ilgos kovos su arabizacija ir konstitucinės reformos – berberų.[18]
Populiariausia užsienio kalba Alžyre yraprancūzų. Ja laisvai kalba daug alžyriečių, bet ji paprastai nėra naudojama kasdieninėse situacijose. Nuo nepriklausomybės paskelbimo valdžia stengėsi į švietimą ir biurokratiją įvesti arabų kalbą, bet daug universitetų ir toliau moko prancūziškai. Prancūzų kalba taip pat yra plačiai naudojama žiniasklaidoje.
Dominuojanti religija yraislamas. Anot 2021 m. CŽV sudarytosWorld Factbook, išpažįstantyssunistų islamo atšaką sudaro 99% visų gyventojų.[5] Kitais duomenimis, sunistų islamo išpažinėjai sudaro 97,9% visų šalies gyventojų.[19]
Gardajoje esančiame Mzabo slėnyje gyvena apie 290 000ibadistų. Krikščionių skaičius šalyje, remiantis skirtingais šaltiniais, gali būti 20 000–200 000[20] Alžyro piliečiai krikščionys dažniausiai yraprotestantai. Pastaraisiais metais protestantų bažnyčios ne kartą patyrė spaudimą iš šalies vyriausybės ir buvo priverstos užsidaryti.[20]1996 m., vykstantpilietiniam karui šalyje, buvo pagrobti ir neaiškiomis aplinkybėmis[21] nužudyti netoliMedėjos įsikūrusiame vienuolyne gyvenę septynitrapistų vienuoliai. Žinia apie šiuos įvykius plačiai pasklido, 2010 m. buvo sukurtas įvykius vaizduojantis filmas „Dievui ir žmonėms“, o vienuoliai kartu su dar dvylikakankinių mirtimi karo metu žuvusiais Alžyro katalikais 2018 m. pačiame Alžyre vykusiose iškilmėse paskelbti palaimintaisiais.[22][23]
Nors oficialiai absoliuti dauguma Alžyro gyventojų yra musulmonai, auga netikinčiųjų skaičius. 2019 m. birželįBBC atlikto tyrimo metu netikinčiaisiais save laikančių Alžyro gyventojų dalis nuo 2013 m. išaugo nuo 8% iki maždaug 15%.[24] To paties tyrimo metu nustatyta, kad labiausiai tokį pokytį lemia jaunoji karta – joje kas ketvirtas save laiko netikinčiu.[25]
Taip patMalekas Benabis irFrancas Fanonas žymūs savo idėjomis apiedekolonizaciją. Iš dabartinės Alžyro teritorijos kilę vienas žymiausių ankstyvųjų krikščionių filosofųŠv. Augustinas (gimė Tagastėje (dabartinisSuk Ahrasas) ir lotynų rašytojasApulėjus (gimė Madaure, tuometėjeRomos provincijoje Numidijoje. Taip pat Alžyre gyvendamas savo žymų veikalą „Mukadima“ parašėIbn Chaldūnas. Alžyro teritorijoje ikikolonijiniais laikais gyveno įtakingaSanusių giminė, kolonijiniais laikais –Emiras Abdelkaderas ir islamo reformatorius,salafių judėjimo atstovas šeichasBen Badis.
Senovėje Alžyre buvo paplitę įvairūs sportiniai žaidimai, pvz., vietinėšachmatų atmaina – El Kherba arba El Khergeba, taip patkortų žaidimai,šaškės. Populiarios sportinės pramogos – lenktynės žirgais (vadinamafantasija) irsportinis šaudymas.[28]
↑„Démographie“ [Demography](PDF).Office National des Statistiques (prancūzų). 2020-05-18.Suarchyvuota(PDF) iš originalo 2020-07-21. Nuoroda tikrinta2020-10-03.
.svg)
.svg)
.jpg)
