Ometekutlis (Tonakatekutlis – „mūsų kūnų viešpats“) irOmesiuatlė gyveno begalinėsvisatos tryliktajame danguje. Jie sukūrė visus dievus ir žmoniją. Svarbiausias kūrybos aktas buvo Saulės gimimas Teotiuakane, pasiaukojus kažkokiamraupsuotam dievui. Kiti dievai pasekė jo pavyzdžiu ir ėmė aukotikraują, kad Saulė galėtų judėti dangumi: (Saulę reikia kasdien girdyti krauju, kitaip sustos). Be to, kraujas yra dievų maistas. Vėliau buvo vykdomi „gėlių karai“, užtikrinantys pakankamą aukų skaičių saulės judėjimui (šis ritualas perimtas ištoltekų).
Kritusių mūšiuose ir paaukotų karių, taip pat žmonių, pasiaukojusių dievams ir nutrenktųžaibo,sielos patekdavo į vešlųtropikųrojųTlalokaną. Skenduoliai, mirusios gimdyvės ir kiti – pasmirties dievąMiktlantekutlį, į požeminįmirties pasaulįMiktlaną.
Visos actekų šventyklos buvo skirtos gėlamvandeniui, kurio jie neturėjo, nes gyveno sūraus Teskokoežero salose pastatytame Tenočtitlano mieste, ir kurį du šimtmečius pirko iš savo priešų.