Šveicarijos ekonomika yra viena stipriausių pasaulyje. Paslaugų sektoriuje dirba apie trys ketvirtadaliai visų dirbančiųjų. Nustatyta, kadCiurichas irŽeneva, pagal gyvenimo kokybę, užima antrą ir trečią vietas pasaulyje[9].
1291 m. rugpjūčio mėn. Urio, Švico ir Untervaldeno kantonų (vadinamieji „pirmieji kantonai“) atstovai pasirašė laišką, kuriuo suformavo sąjungą. Šveicarija1848 m. priėmė federacijos konstituciją. NuoVienos kongreso1815 m.,Europos didžiosios valstybės sutiko pripažinti Šveicarijos neutralumą neapibrėžtam laikui.
Šveicarijos genezė siejama dar suJulijaus Cezario laikais aprašytaisGalų karais. Iki tol vykusią raidą galima spręsti tik iš archeologinių radinių. Išpaleolito yra išlikę radiniai, rodantys, kad čia olose gyventaneandertaliečių (Wildkirchli, Wildenmannlisloch). Apie1500 m. pr. m. e. dabartinės Šveicarijos teritorijoje apsigyvenokeltų gentys, vakarinėje dalyje įsikūrėhelvetai, o rytiniuose –retai.
58 m. pr. m. e., dėl besitęsiančio germanų spaudimo, bijodami būti izoliuoti nuo kitų keltų, helvetai nusprendė persikelti į vakarus, dabartinę Prancūzijos teritoriją, kur gyveno sąjunginė galų gentis. Jie sudegino savo namus ir 100 000 helvetų patraukė į Galiją.Julijus Cezaris, tuometinis Narbono Galijosprokonsulas, sumušė helvetusBibracte mūšyje (58 m. pr. m. e.) ir privertė grįžti atgal.
401 m. romėnų kariuomenė paliko Reino gynybą ir pasitraukė piečiauAlpių; taip romėnai faktiškai paliko irRetijos beiHelvetijos provincijas. Didelė dalis gyventojų taip pat pasitraukė į pietus arba į Alpes. Centrinėje ir rytinėje šalies dalyje ženkliai sumažėjo gyventojų. Žemumose apsigyvenoalemanai.
Rytinės Alpės migracijų buvo mažai paliestos ir jose iki šiandien kalbamalotynų kalbos dialektais –retoromanų kalba.
Pirmuosiuskrikščionybės ženklus Šveicarijoje galime atrasti jau nuoIII a., nors ikiIV a. pradžios tai tėra tik izoliuoti atvejai. Pirmieji krikščionybės atramos taškai buvo vakarinėje Šveicarijos dalyje.Ženevoje,Sione irBazelyjeIV a. atsiranda pirmosios bažnyčios ir vyskupijos. Iš tų laikų Ženevoje irMartinji išlikę nemažai bažnyčių liekanų.
Keliaujančių vienuolių misijos buvo sėkmingos irVIII a. rytinėje Šveicarijoje atsirado nemažai vienuolynų (St. Gallen,Disentis,Pfäfers,Liucerna). Kaip ir kitur, pagoniški papročiai dar ilgai išlaikė lygiagrečiai su krikščionybe.
Senoji konfederacija ir Aštuonių kantonų konfederacija
Urio,Švico irUntervaldeno (vadinamieji „pirmieji kantonai“) kantonų atstovai1291 m. pasirašė laišką, kuriuo suformavo sąjungą. Tai suvienijo priešintis juos valdžiusiemsHabsburgams, kurie tuo metu užėmėŠventosios Romos Imperijos imperatoriaus sostą.Morgarteno mūšyje1315 m. šveicarai nugalėjo Habsburgus, taip užsitikrindami nepriklausomybę. Siekdama išsaugoti savo nepriklausomybę nuo Habsburgų1332 m. prie konfederacijos prisijungėLiucerna,1351 m.Ciurichas.1352 m.Cugo miestas ir apylinkės priimtos į konfederaciją.1353 m. prie konfederacijos prisijungėBerno miestas. Taip susidarė „Senoji Sąjunga“ iš aštuonių valstybių, kuri gyvavo beveik per visąXV-tą amžių, nors Ciurichas ir buvo išmestas iš federacijos1440 m. dėl teritorinio konflikto dėl Togenburgo (Toggenburg).
Reformacija Šveicarijoje prasidėjo, kaiUlrichas Cvinglis (Huldrych Zwingli) gavoCiuricho miesto magistrato ir piliečių paramą apie1520 m. Tai sukėlė permainų Ciuricho viešame gyvenime ir politiniuose reikaluose bei paplito į kelis kitusSenosios Šveicarijos konfederacijos kantonus. Septyni kantonai liko katalikiški ir tai sukėlėKapelio karus tarp kantonų. Kai kuriuose regionuose po katalikiškų kantonų pergalės1531 m. prasidėjokontrreformacija. Pasidalinimas ir nepasitikėjimas tarp katalikiškų ir protestantiškų kantonų smarkiai paveikė Šveicarijos vidaus politiką ir paralyžiavo užsienio politiką iki patXVIII a.
Prancūzų revoliucionierių armija1798 m. užėmė Šveicariją, bet1815 metųVienos kongresas atstatė Šveicarijos nepriklausomybę.1848 m. Šveicarija priėmė federalinę konstituciją, kuri stipriai pakeista1874 m., pagal ją federacinės valdžios žinioje yra teisės sistema, gynyba ir prekyba.
Prancūziško Morane-Saulnier M.S.406, pastatyto pagal šveicarų licenciją ir naudoto per Antrąjį pasaulinį karą, kopija.
PrasidėjusAntrajam pasauliniam karui Šveicarijos parlamentas savo kariuomenei vadovauti paskyrėAnri Gizaną (Henri Guisan), suteikdamas jam generolo laipsnį. Taikos metu Šveicarijos kariuomenėje generolų paprastai nebūna, nors yra jų pareigas atliekantys pulkininkai.
Antrojo pasaulinio karo metušveicarams buvo sunku išlaikyti šalies neutralitetą, nors valstybė nekariavo ir ji nebuvo okupuota. Šalis buvo priversta bendradarbiauti sunaciais, jos oro erdvę labai dažnai pažeisdavo vokiečių, JAV bei britų aviacijos lėktuvai. Kai kurių istorikų nuomone, šveicarai karo metais ūkine prasme nesilaikė neutralumo, tiekdami vokiečiams strategines medžiagas, amuniciją ir net prieštankinius labai efektyvius pabūklus, apie kuriuos labai puikiai žinojoJ. Stalinas, keiksnojęs šveicarus. Besibaigiant karui sąjungininkai „per klaidą“ bombardavo kai kuriuos šiaurės Šveicarijos miestelius, buvo žuvusių. Ypač nukentėjoŠafhauzenas, įsikūręs antReino kranto, prieVokietijos sienos.
Šaltojo karo metais šveicarams taip pat sunkiai sekėsi laikytis neutraliteto, nors šalis skelbėsi būti neutrali. SpaudžiamaJAV administracijos Šveicarija turėjo laikytis embargo politikos prieš komunistines šalis. Šveicarijos saugumas bei žvalgyba (Nachrichtendienst) glaudžiai bendradarbiauja su Vakarų šalių bei JAV žvalgybomis.
Buvęs Šveicarijos aukštas diplomatasFrancas Denikenas (Franc Deniken) mano, kad neutralitetas yraXIX a. išradimas, tačiauXXI a. globalių iššūkių pasaulyje jo sąvoka pasidaro labai miglota, o jo įgyvendinimas neįmanomas. Vis dėlto per referendumą[paaiškinti] dauguma šveicarų balsavo už neutralitetą.
Šveicarija nėraEuropos sąjungos narė, nors driekiasiEuropos centre. Joje politinis gyvenimas vyksta trimis lygiais:konfederacijos,kantonų irseniūnijų.Šveicarija – parlamentinė federacinė respublika su dviejų rūmųparlamentu (Federacinė asamblėja): Nacionalinetaryba (renkama 4 metams, 200 deputatų) ir Kantonų taryba (renkama 4 metams, po 2 žmones iš kantono, 46 deputatai). Šveicariją sudarantys 23 kantonai ir 3 puskantoniai (iš viso 26 kantonai) turi savo parlamentus beivyriausybes, savopoliciją, savo administracinius organus, socialinę tarnybą. Dabartinės konfederacijos pradžia buvo1291 metais įvykęs trijų kantonų –Urio,Švico irUntervaldeno – susijungimas. Visi kiti vėliau prisijungę kantonai – tai buvusios atskiros valstybėlės, turėjusios savitas kultūrines tradicijas, skirtingaskalbas, jos savarankiškai tvarkėsi savoekonomiką iršvietimą. Dabartinęfederacinės valstybės formą Šveicarija įgavo1848 m. priėmus federacinę konstituciją. NuoXIX a. Šveicarija taip pat yra neutrali valstybė. PrieJungtinių Tautų Šveicarija prisijungė tik2002 m.birželio 10 d. po šio sprendimo patvirtinimo referendume. Šveicarija – seniausia demokratinė respublika Europoje.
Gyventojų skaičius įvairuoja nuo 15 000 gyv. Apencelyje-Inerodene iki 1 253 500 žmonių Ciuriche, plotas – nuo 37 km² (Bazelio miestas) iki 7105 km² (Graubiundenas). Kantonai yra suskirstyti į 2889savivaldybes.
Šveicarijoje yra keletasanklavų, priklausančių kitoms valstybėms:Büsingen yraVokietijos dalis,Campione d’Italia priklausoItalijai.
Šveicarija įsikūrusiCentrinėje Europoje, nesiriboja su jokiomis jūromis ir vandenynais. Kalnuota šalis. Jos didumą užima Alpės. Šveicarijos plotas 41 285 km². Gyventojų tankumas šalyje pasiskirstęs nevienodai:Alpėse, kurios užima apie 60 % šalies teritorijos gyvena tik 10 % gyventojų. Šveicarija ribojasi su (skliausteliuose – sienos ilgis)Vokietija (345,7 km),Prancūzija (571,8 km),Lichtenšteinu (41,1 km),Austrija (165,1 km),Italija (734,2 km). Sausumos sienų ilgis: 1 852 km.
Šveicarija − kalnuota šalis. Jos didumą užima Alpės:Monte Roza masyvas (jame yra aukščiausias ŠveicarijojeDiufūro kalnas (4634 m),Berno,Glarno,Leponto,Retijos Alpės. Svarbiausios perėjos yra šios:Didžioji Sen Bernaro (2469 m),Furko (2436 m),Sen Gotardo (2108 m),Simplono (2005 m). Prancūzijos pasienyje −Juros kalnai (Mon Tandro kalnas, 1683 m). Žemiausias taškas yraMadžiorės (Maggiore) ežeras (193 m)
Trečdalį Šveicarijos ploto – tarp Alpių ir Juros kalnų, nuo Ženevos ikiBodeno ežero – užima Vidurio plokščiakalnis, arba Šveicarijos plynaukštė. Tai – pagrindinė šalies gyvenamoji erdvė su didžiule pramonės, transporto ir bioprodukcinio ūkio koncentracija.
Klimatas Šveicarijoje vidutinių platumų pereinamasis iš jūrinio į kontinentinį. Ryškus vertikalus zoniškumas. Šveicarijos plokščiakalnyje sausio vidutinė temperatūra nuo 0 iki −2,liepos 17 d.–19 °C, kalnuose atitinkamai nuo −3 iki −10 ir 5–15 °C.
Kritulių plokščiakalnyje iškrinta 700–1200 mm per metus. Alpių priešvėjiniuose šlaituose iki 3000 mm, pavėjiniuose šlaituose ir slėniuose 1000–1500 mm. Sniego riba yra 2800–3300 m aukštyje. Būdingi nuotėkiniai vėjai; jie staigiai pakeičia oro temperatūrą, sukelia sniego griūtis.Ledynai užima 1950 km²; yra apie 140 didelių slėnių ledynų (didžiausiasAlečo ledynas), daug kabančiųjų ir karų ledynų.
Vidutinių platumų, pereinantis iš jūrinio į žemyninį. Būdingos šiltos, drėgnos vasaros ir saulėtos žiemos. Vidutinėsausio temperatūraŽenevoje yra +1,Berne – 0,Ciuriche – -1,5 laipsnių pagal Celsijų. Vidutinėliepos mėn. temperatūraŽenevoje – +19,Ciuriche – +17,5,Berne – +18,5 laipsnių pagal Celsijų.
Šveicarija laikoma viena labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių ir turtingiausių pasaulio valstybių. Pagal BVP, kuris2007 m. siekė 424 milijardų JAV dolerių, ji buvo 20 vietoje ir 4 pagal BVP vienam gyventojui tenkant 58 084 JAV dolerių.Pasaulio ekonomikos forumo pranešime (Global Competitiveness Report) 2009–2010 m. kuris matuoja šalių konkurencingumą, Šveicarija užėmė pirmąją vietą priešJAV irSingapūrą[10]. Šveicarijos ekonomika yra viena stabiliausių pasaulio ekonomikų. Vienas svarbiausių veiksnių - kainų stabilumas.2008 m. metinėinfliacija sudarė 2,4 %, pirmą kartą nuo1994 m. siekė virš 1,8 %[11].
Labiausiai vertinami šveicariški prekių ženklai ir įmonės yra laikomos:Nescafé (Nestlé), „Credit Suisse“,UBS,Zurich. Šalyje gaminami pasaulyje garsėjantys mechaniniai laikrodžiai, programinio valdymo staklės, matavimo prietaisai ir kiti aukštos kokybės gaminiai. Šveicarijoje įsikūrę daug stambių bankų. Svarbiausias bankininkystės centras –Ciurichas.
Valstybės biudžeto išlaidos2009 m. sudarė 179,5 mlrd. JAV dolerių, o valstybės pajamos 178,5 mlrd JAV dolerių. Biudžeto deficitas buvo 0,2 % Bendrojo vidaus produkto.[12]. Valstybės skola2009 m. sudarė 198,4 mlrd. JAV dolerių arba 40,5 % bendrojo vidaus produkto[12].
Kalbų pasiskirstymas: Vokiečių (63,7 %), Prancūzų (20,4 %), Italų (6,5 %), Retoromanų (0,5 %)
Valstybinės kalbos –vokiečių,prancūzų,italų irromanšių.Vokiškai kalba 63,7 % gyventojų, daugiausia centrinėje ir šiaurinėje dalyje, nors nemažai kalbančių rytinėje dalyje. Vakarinėje dalyje (ypač Ženevos apylinkėse) daugiausia kalbamaprancūzų kalba (20,4 % visoje šalyje). Šalies pietuose kalbamaitališkai (6,5 % visų Šveicarijos gyventojų), o rytuose vietomis išsidėstęromanšių kalba (0,5 % gyventojų) šnekantysromanšiai[13]. Kitos plačiau paplitusios kalbos yra serbų-kroatų (1,4 %),albanų (1,3 %),portugalų (1,2 %),ispanų (1,1 %),anglų (1 %) irturkų (0,6 %).
Pasak 2005 metų Eurobarometer apklausos[15], 48 % Šveicarijos gyventojų tiki į Dievą, 39 % tiki tam tikra dvasine ar gyvenimo jėga ir 9 % yraateistai. Likę 4 % į klausimą neatsakė.
2007 m. Šveicarijoje gyveno maždaug 1,7 milijono užsieniečių (22,4 % visos šalies populiacijos)[16]. Iš jų 60 % buvo Europos Sąjungos arbaELPA šalies piliečiai[17]. Tarp jų buvo 295 507italai, 224 324vokiečiai, 196 078Serbijos ir Juodkalnijos piliečiai; 193 299portugalai, 83 129prancūzai, 75 382turkai, 66 519ispanai ir 60 509makedonai. 109 113 gyventojų buvo iš Azijos šalių, 69 010 – iš Amerikos žemynų, 66 599 – iš Afrikos ir 3 777 – iš Okeanijos šalių.
Šveicarijos kultūra yra veikiama kaimyninių šalių, bet laikui bėgant išsivystė ir savita kultūra. Dėl šalies pasiskirstymo į skirtingų kalbų ir kultūrų regionus, sunku kalbėti apie vieną Šveicarijos kultūrą. Didieji trys kalbų regionai yra veikiami kaimyninių šalių, o retoromaninė kultūra – ne.
Šveicarijoje gimė ir kūrė tokie žymūs žmonės kaip:
Frydrichas Diurenmatas žymus šveicarų dramaturgas, publicistas, dailininkas ekspresionistas. Rašė vokiečių kalba.
Kadangi Šveicarijoje yra keturios nacionalinės kalbos, dažnai Šveicarijos literatūra yra skirstoma į keturias sritis: vokiečiakalbę, prancūzakalbę, italekalbę ir retoramanišką literatūrą.Jau viduramžiais, skirtinguose vienuolynuose, atsirado įvairių literatūros kūrinių: Muri Vienuolyne1250 m. seniausias vokiečių kalba Velykinis žaidimas ir vėliau Sankt Galeno vienuolyne pirmasis Kalėdinis žaidimas.Nors vokiečiakalbė Šveicarijos literatūra daugiausiai buvo užgožta Vokietijos literatūros, tačiau yra keletas autorių kūrinių, kurie yra žinomi visose vokiškai kalbančiose šalyse, tarp jų:Friedrich Glauser,Johanna Spyri,Frydrichas Diurenmatas,Maksas Frišas,Hermanas Hesė,Adolf Muschg,Jeremias Gotthelf,Gottfried Keller irConrad Ferdinand Meyer.
Rašoma beveik vien tik Šveicarijos vokiečių aukštaičių kalba, priešingai nei muzikoje, kuri dažnai atliekama skirtingais dialektais.
Svarbūs literatūros renginiai Šveicarijoje yraZoloturno literatūros festivalis (vok.Solothurner Literaturtage) irBazelio knygų ir literatūros festivalis (vok.Buch- und Literaturfestival Basel).
Šveicarija paprastai nėra laikoma viena iš didžiausių muzikos tautų.XX a. visgi buvo garsių šveicarų kompozitorių.Artūras Honegeris,Othmar Schoeck irFrank Martin užsitarnavo tarptautinę šlovę.Liucernoje kasmet vyksta tarptautinis muzikos festivalisLiucernos festivalis. Taip pat ir kitose vietose yra panašūs renginiai.Montrė džiazo festivalis, kuris vykstaMontrė mieste, taip pat yra gerai žinomas.
Šveicarijoje ir užsienyje garsi ir labai mėgstama yra (moderni) folk (liaudiška) muzika (pagr. muzikos instrumentai: nedidelisakordeonas, kitaip vadinamas Schwyzerörgeli (dar kitaip tariant „armonikėlė“),kontrabosas irklarnetas, taip patAlpių Ragas,cimbolai irviolončelė). Šveicarijoje populiarus tyrolietiškas dainavimas (Jodleris) ir Šveicarijos Kariuomenės orkestrai. Nemažai atlikėjų yra jaunų, kurie atlieka šią įvairią gražią ir įdomią akustinę muziką. Iš labiau žinomų grupių yra tokie: Heimisbach, Alpenland, Lasenberg, Oberalp, Campagna, Stockenfluh, Stockhorn, Carlo Brunner, Gody Schmid, Oeschs die Dritten, Bächlegruess, Spychergruess, Aentlibuecher Giele, Shwarszsee, Chummigruess, Älplerfründe Eggiwil, Benz Hefti & Daniel Kissling, Ländlerbuebe Biel, Rinerhorn, Swiss Ländler Gamblers, Trio Seebärggruess, Walopsee, Hausi Brog, Via Mala ir daugelis kitų. Folk muzikos pagr. stiliai: Schottisch (šokis), ländler (taip pat šokis),mazurka,polka irvalsai bei kiti folk muzikos stiliai.
Taip pat Šveicarija yra žinoma dėl labai garsaustechno muzikos renginio, kuris yra rengiamasCiuriche,Street Parade. Tai yra antras pagal dydį pasaulyje techno renginys (apie milijonas lankytojų).
Žinomiausias ir svarbiausias šveicarų architektas buvoLe Corbusier.Atelier 5,Mario Botta irDiener & Diener yra kiti žinomi XX a. šveicarų architektai ir architektūros firmos, kurie prisidėjo prie šiuolaikinės kitų šalių architektūros.ArchitektaiJacques Herzog irPierre de Meuron (Herzog & de Meuron) pastaraisiais metais pasižymėjo šiuolaikinėje architektūroje sukurdamiTate muziejausTate Modern galerijos pastato interjerąLondone ir NacionalinįPekino stadioną („Paukščių lizdas“).Jie buvo apdovanotiPrickerio architektūros premija (angl.Pritzker Architecture Prize).Peter Zumthor, kurio žinomiausias statinys yraTherme Vals, taip pat yraPrityker architektūros prizo laureatas.Goetheanum, kuris buvo pastatytas1928 m. Dornache, netoliBazelio yra vienas iš pirmųjų gelžbetonio pastatų.Jis, su savo skulptūrine forma, yra vienas geriausiai žinomų ekspresionizmo ir organinės architektūros pastatų.
↑Bernas yra laikomas „federaliniu miestu“ (vok.Bundesstadt,pranc.ville fédérale,it.città federale). Šveicarijos įstatymai neskiria sostinės kaip tokio subjekto, tačiau federalinis parlamentas ir vyriausybė yra įsikūrę Berne, o federaliniai teismai yra kituose miestuose.
↑Holenstein, André (2012). „Die Hauptstadt existiert nicht“.UniPress – Forschung und Wissenschaft an der Universität Bern (scientific article) (vokiečių). 152 (Sonderfall Hauptstatdtregion). Berne: Department Communication, University of Berne:16–19.doi:10.7892/boris.41280. „Als 1848 ein politisch-administratives Zentrum für den neuen Bundesstaat zu bestimmen war, verzichteten die Verfassungsväter darauf, eine Hauptstadt der Schweiz zu bezeichnen und formulierten stattdessen in Artikel 108: «Alles, was sich auf den Sitz der Bundesbehörden bezieht, ist Gegenstand der Bundesgesetzgebung.» Die Bundesstadt ist also nicht mehr und nicht weniger als der Sitz der Bundesbehörden.“
↑Die Schweiz hat kein eindeutig bestimmtes Staatsoberhaupt. Grundsätzlich ist die Bundesversammlung (Schweiz) unter dem Vorbehalt der Rechte von Volk und Ständen die oberste Macht im schweizerischen Staat (Art. 148 Abs. 1 der Schweizerischen BundesverfassungArchyvuota kopija 2013-05-14 išWayback Machine projekto.), der Nationalratspräsident gilt demzufolge im Volksmund als der «höchste Schweizer». Aufgaben eines Staatsoberhauptes (zum Beispiel bei Empfängen für ausländische Staatsoberhäupter) nimmt der Bundespräsident (Schweiz) als primus inter pares wahr, der zwar gemäss der Protokollarische Rangordnung (Schweiz) das höchste Amt der Schweiz ausübt, aber kein Staatsoberhaupt ist. Der Gesamtbundesrat als Kollektiv erscheint zudem aufgrund seiner Stellung de facto auch als Staatsoberhaupt.
↑Swiss Federal Statistical Office.„Languages and religions – Data, indicators“. Nuoroda tikrinta2007-10-09. The first number refers to the share of languages within total population. The second refers to the Swiss citizens only.
.svg)
.svg)
