| Šv. Pranciškaus Asyžiečio bazilika | |
|---|---|
| Pasaulio paveldo sąrašas | |
 | |
| Šv. Pranciškaus Asyžiečio bazilika. Didelė vidurinė arka – įėjimas į Žemutinę baziliką | |
| Vieta |  Italija |
| Tipas | Kultūrinis |
| Kriterijus | i, ii, iii, iv, vi |
 Nuoroda | (angl.)(pranc.): 990 |
| Regionas** | Europa ir Šiaurės Amerika |
| Įrašymo istorija | |
| Įrašas | 2000 (24 sesija) |
 Vikiteka: | Šv. Pranciškaus Asyžiečio bazilika |
| *Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. **Regionas pagal UNESCO skirstymą. | |
Šv. Pranciškaus Asyžiečio bazilika (it. Basilica Papale di San Francesco) – viena iš šešių didžiųjųRomos katalikų bazilikų, pagrindinėpranciškonų ordino šventovė,piligrimų traukos centras vidurioItalijoje,Umbrijos regione,Asyžiuje.[1] Pasaulinę šlovę jai pelnėXIII a. sukurtos žymiosiosfreskos, vaizduojančios scenas išŠv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimo. Bazilika kartu su vienuolynuSacro Convento nuo2000 m. yra įtraukta įUNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą.
Šv. Pranciškaus Asyžiečio bazilikos su vienuolynu kompleksas pradėtas statyti1228 m., netrukus po Šv. Pranciškaus kanonizacijos. Bazilikoskertinį akmenį pašventino popiežiusGrigalius IX. Bažnyčiai statyti Asyžiuje dovanota žemė kalno šlaite buvo žinoma kaip „Velnių kalnas“ (Collo d’Inferno), nes čia buvo vykdomos nuteistųjųmirties bausmės. Vėliau ši žemė tapo „Angelų kalnu“. Žemutinė bazilika buvo pastatyta1230 m. Į pranciškonų ordino įkūrėjo šventovę buvo perkelti Šv. Pranciškaus palaikai, iki tol laikinai saugoti Šv. Jurgio bažnyčioje (dab. Šv. Klaros bazilika).
Aukštutinė bazilika buvo statoma nuo1239 iki1253 m. Abi bažnyčias 1253 m. pašventino popiežiusInocentas IV.1288 m. popiežiusMikalojus IV, kuris iki tol buvo pranciškonų ordino galva, suteikė bazilikai popiežiškosios bažnyčios statusą.
Garsiojofreskų ciklo bazilikoje sukūrimas užtruko daugiau kaip pusantro amžiaus. Ją puošė geriausi laikmečio meistrai – nuoČimabujės ikiDžoto. Dailininkai pradėjo nuo sienų tapybos Žemutinėje bazilikoje (Čimabujė), kad po to pereiti prie sienų puošybos Aukštutinėje (Čimabujė, Džotas). Užbaigę darbus Aukštutinėje bazilikoje, meistrai sugrįžo į Žemutinę ir čia pastatytas naujas koplyčias (Džotas,Simonė Martinis,Pjetras Lorencetis).
1530 m. bazilikos bokštas netekošpilio, į kurį pataikėžaibas.
1997 m.rugsėjo 26 d., per 816-ąsias Šv. Pranciškaus metines, įvyko dužemės drebėjimai, kurių metu smarkiai nukentėjo bazilika (sugriuvo skliautas su freskomis). Po statinio nuolaužomis žuvo du pranciškonų vienuoliai ir du ekspertai, užėję į pastatą įvertinti pirmojo drebėjimo nuostolių, nes tuo metu pastatą vėl supurtė drebėjimas.[2] Bažnyčia buvo uždaryta dvejus metus remontui. Ekspertų vertinimu, apie 20 proc. freskų buvo prarasta negrįžtamai. Šiuolaikinių technologijų pagalba, per specialius akinius, galima pamatyti buvusią skliautų puošybą.
Bazilika pastatyta kalvos šlaite, yra dviaukštė. Viršutinį aukštą priimta vadinti Aukštutine bazilika, kuri yra matomoji statinio dalis, iškilusi ant kalvos. Žemutinė – įsiterpusi tarp vienuolyno komplekso pastatų, o jos vienintelis matomas elementas yra pietinis portalas, atgręžtas į Šv. Pranciškaus žemutinę aikštę, kuri grįsta akmenimis. Į Aukštutinę baziliką patenkama rytų pusėje, iš Šv. Pranciškaus aukštutinės aikštės, kuri apželdintaveja.
Abu aukštai yravienanavėsbazilikos sutranseptu. Žemutinės bazilikos planas sudėtingas, su koplyčiomis ir kriptomis. Iš čia nusileidžiama dar žemiau – įkriptą, kurioje palaidotas Šv. Pranciškus. Ties pietiniufasadu pastatyta 60 m aukščiovarpinė. Statinį įrėminantyskontraforsai irarkbutanai matomi nuo šiaurinio fasado, o nuo Žemutinės aikštės pusės susilieja su varpine ir pagalbiniais pastatais. Bazilikos išorę charakterizuojaromanikos ir prancūzųgotikos stilių sintezė, atspindinti daugelį italų gotikai būdingų bruožų.[3]
