Šventosios Elenos sala yra antra seniausia poBermudų salos Britų užjūrių teritorija.
Šv. Elenos sala iš kosmosoŠv. Elenos salos fizinis žemėlapisŠv. Elenos salos administracinis žemėlapisDianos viršūkalnė (kairėje) ir Kukholdo taškasSaloje augantys endeminiai augalai:aukštoji diksonija (Dicksonia arborescens) irMelanodendron integrifoliumŠv. Elenos salos sostinėDžeimstaunas nuo kalnoŠv. Elenos salos sostinė Džeimstaunas uosto prieigoseNuo 2016 m. veikiaŠv. Elenos salos oro uostasSalos gyventojai Šv. Elenos dienos parade (Džeimstaunas, 1984 m.)
Šventoji Elena yravulkaninės kilmės sala iš vandenyno iškylusi prieš 14 milijonų metų,[3] tačiau vulkanininis aktyvumas saloje seniai pasibaigęs. Geografiškai sala viena atokiausių visame pasaulyje, randasi 1 950 km į vakarus nuoAfrikos žemyno pietvakarinės pakrantės. Jos ilgis yra 16,9 km, plotis 10,4 km.[2]
Rytinėje, šiaurinėje ir vakarinėje salos pusėse statmenos uolos iškilusios į 490–700 m aukštį. Į šiaurę nuo Smėlio įlankos esančių pusapvaliais kraštais kalnų pakraščiuose yra dvi aukščiausios salos vietos – 820 m aukščioDianos viršūnė ir 800 m aukščio Aktiono (Actaeon) kalnas. Į pietus nuo kalnų išsibarstę vandens erozijos išraižyti siauri tarpekliai, kurie arti jūros virtę giliais slėniais. Saloje gausu šaltinių.[2]
Vienintelė tinkama prieplaukalaivams yra šiaurės vakarinėje salos pusėje esančiojeDžeimso įlankoje, nuo kurios tęsiasi 2,4 km siauras slėnis į šalies gilumą. Šiame slėnyje įsikūrusi salos sostinė irjūrų uostas – Džeimstaunas.[2]
Nors sala randasiatogrąžų klimato juostoje, bet dėl vyraujančių pietų Atlante vėsių pasatų įtakos, jojevidutinių platumų juostos klimatas su šiltomisvasaromis ir tik šiek tiek vėsesniužiemos sezonu. Metinis kritulių kiekis svyruoja – jūros lygyje nuo 200 mm, ir iki daugiau kaip 760 mm salos centre.[2]
Milijonus metų izoliuotai egzistavusią Šventosios Elenos salos vietinę florą irfauną nuoXVI a. pradžios pradėjo niokoti čia atsikėlę žmonės, o vėliau jų įsivežtos svetimos augalų ir gyvūnų rūšys iki šiol daro žalą.
1843 m. saloje lankęsis britųbotanikas Džozefas Daltonas Hukeris (Joseph Dalton Hooker) apieiškirstus miškus ir vietinę salos florą rašė taip:„1839 m. ir 1843 m. veltui ieškojau miško medžių ir krūmų, kurie dešimtimis tūkstančių augo ne prieš šimtmetį iki mano apsilankymo, o dar prieš dvidešimt metų egzistavo pavieniais individais. Vienur jų nemačiau nė pėdsako, kitur – tik suniokotus ir negyvus kamienus kybančius ant uolų neprieinamose vietose. Nuo pirmųjų ožkų įvežimo į salą išSystema Naturæ tikriausiai išnyko 100 Šventosios Elenos augalų.“[3]
Dabar, Šventosios Elenos salos floroje vyrauja nevietiniai augalai, kurių daugelis yrainvaziniai ir kenkia likusiai vietinei ir endeminei florai. Naujausiais paskaičiavimais, daugiau kaip 80 %induočių (Tracheophyta) atgabeno žmonės, o bendra jų biomasė saloje siekia iki 99 %. Nepaisant šito, dalis unikaliųendeminiųrūšių išliko, kuri yra vertinga bet trapi, todėl salos flora orientuota į daugybę konservavimo iniciatyvų.[3]
pirmąją uolėtą, skurdžios augalijos pakrantės zoną su kaktusais, besitęsiančią į šalies gilumą apie 1,6 km.
antrąją arba vidurinę zoną, besitęsiančią dar 0,4-1,6 km į šalies gilumą, kurioje auga apžėlę žole kalvų šlaitai, beidygliakrūmiai (Ulex),gluosniai (Salix),tuopos (Populus) irpaprastosios pušys (Pinus sylvestris);
Siekiant apsaugoti ir atkūrti vietinę salos florą ir fauną, 1996 m. kovo mėn., 81 hektarų plote buvo įkūrtasDianos viršūnės nacionalinis parkas, kuris jau pateisino daugelio lūkesčius atkuriant prarastose buveinėse natūralias augalijos bendrijas. Dabar nacionalinio parko kraštovaizdyje dominuojaMelanodendron integrifolium ir aukštosios diksonijos (Dicksonia arborescens).[3]
Antroje XV a. pusėjeVakarų Europa įsigalėjo vandenynuose ir tapo pasaulinės prekybos centru. Pirmosios iškiloPortugalija irIspanija, sąlygojusiosAnglijos irNyderlandų kilimą. Ispanijos Nyderlandai buvo susiskaldę:1579 m. šiaurinės protestantiškos provincijos atsiskyrė ir įkūrė dabartinęOlandiją.
Iki pat atradimo žmonės saloje negyveno.1502 m. gegužę, salą atradoPortugalijai tarnavęsispanų jūrininkas Žuanas da Nova (Joao da Nova). Tiksli atradimo data tradiciškai nurodoma gegužės 21 d., kuristačiatikių bažnyčioje yraŠventosios Elenos, Romos imperatorienės ir imperatoriausKonstantino Didžiojo motinos, šventė. Tačiau kiti duomenys rodo, kad tai buvo gegužės 3 d., Romos katalikų Tikrojo kryžiaus šventė, kurio pradininke ir laikoma Šventoji Elena,[2] pasižymėjusi dosnumu, bažnyčių statymu.
Apie salos egzistavimą ilgą laiką žinojo tikportugalai, kai grįždamas iš kelionės aplink pasaulį1588 m. Šventosios Elenos salą aplankėanglų jūrininkas kapitonas Tomas Kavendišas (Thomas Cavendish). Netrukus sala tapo svarbiu uostu, į kurį užsukdavo laivai, plaukiantys tarp Europos irRytų Indijų (dabartinėIndonezija).[2]
Pirmoji vėliava sukurta sukomponavus Jungtinės Karalystės valstybės vėliavą su Didžiosios Britanijos prekybos laivyno ir Ost Indijos kompanijos vėliavomis. Tokia vėliava įvairiomis modifikacijomis plevėsavo iki1824 m.Herbas, kuris ir dabar yra vėliavos fone, kilo nuo šios kolonijos antspaudo. Jame vaizduojamas tristiebis laivas šalia stataus uolos šlaito. Jo burės sudėtos, gale plevėsuoja vėliava.
Apie 1645–1651 m. Šventosios Elenos salą buvo užėmęolandai, tačiau 1659 m. salą perėmėAnglijosRytų Indijos kompanija. Po trumpos olandų okupacijos 1673 m. Rytų Indijos kompanijai buvo patvirtinta salos nuosavybė. Iki 1673 m. beveik pusė gyventojų buvo įsivežtivergai (kurie visi 1826–1836 m. buvo išlaisvinti).[2]
XVII a. Europos šalyse vykdant merkantilinę politiką buvo steigiamos kompanijos prekybai su tolimais kraštais.1600 m. Anglijoje didžiausia bendrovė buvo Ost Indijos kompanija. Ji pradėjo reikšti pretenzijas į salą ir1659 m. pagalAnglijos karaliaus Karolio II privilegiją ją kolonizavo.
Pirmieji gyventojai buvo kompanijos darbuotojai ir anglų naujakuriai, taip pat vergai išAfrikos, Rytų Indijos,Madagaskaro. Didelis gyventojų antplūdis buvo po Didžiojo Gaisro Londone1666 m. Tuo tarpuOlandų Rytų Indijos kompanija įgijo prekybos su Azija monopolį. Jai taip pat priklausėGerosios Vilties kyšulys Afrikoje. Kompanija planavo užimti Šv. Elenos kontrolę į savo rankas ir įsigalėti rytinėje Atlanto dalyje.
Proga pasitaikė, kai1672 m. Anglija ir Olandija pradėjo karą. Olandams ne iš karto pavyko sėkmingai išsilaipinti saloje – nors anglai saloje turėjo mažas karines pajėgas, bet juos gynė gamtinė tvirtovė – sala apsupta stačių skardžių. Tačiau olandai sumušė mažą anglų įgulą, o jos gubernatorius su palyda pabėgo laivu į Braziliją. Iš ten plaukdamas į Europą įspėti tėvynainių apie salos netekimą, pakeliui sutiko anglų laivyną, vadovaujamą kapitono Richard Munden. Pastarasis nutarė tuojau pat atsiimti salą, nelaukdamas specialaus vyriausybės įsakymo.1673 m.gegužės 15 d. anglai sutriuškino olandus ir perėmė valdymą. Dar viena Karolio II privilegija Anglijos Ost Indijos kompanijai dėl Šv. Elenos salos, patvirtino jos nuosavybės teises iki1834 m., kol kompanija žlugo.
Šv. Elenos sala išgarsėjo1815 m. spalį, kai Anglijos vyriausybė sumanė čia ištremti imperatoriųNapoleoną Bonapartą. Vieta pasirinkta dėl patogios tremčiai padėties: toli nuo žemynų esanti sala, apjuosta stačių uolų – tarsi natūralus gamtos sukurtas kalėjimas. 1815 m.Spalio 15 d.[4][5]Jungtinės Karalystės karo laivas „Northumberland“ atgabeno belaisvį su asmenine palyda. Saloje buvo įkurta didelė įgula, aplink ją patruliavo laivai, baiminantis, kad imperatorius bandys bėgti. Napoleonas Bonapartas dviem mėnesiams įkurdintas pas svetingą šeimą Briaruose (mažiau kaip mylia nuo salos sostinėsDžeimstauno), kol jam ruošiamas namas Longvude. Pastaroji vietovė glūdi salos centre, namas buvo apjuostas tvora, aplink jį patruliavo Anglijos kariai. Ilgainiui imperatoriaus sveikata pašlijo ir1821 m. gegužės 5 d. jis mirė. Vyrauja nuomonės, kad imperatorius Napoleonas I buvo nunuodytas, tačiau ne visi mokslininkai sutinka su šia prielaida.
Anglijos Rytų Indijos kompanijos žlugimas 1834 m. lėmė neišvengiamą jos pasitraukimą ir iš salos. Šv. Elena tapo Britanijos kolonija. Dėl šių permainų salos klestėjimas sunyko. Gyventojai (apie 5000) sunkiai vertėsi: išsikėlė prekybininkai, sumažėjo darbo vietų, neturtingieji ir tapę laisvi vergai (vergovė panaikinta 1832 m.) buvo pigi darbo jėga. Pagrindinė prekė, nuo kurios priklausė salos gerbūvis –linas, iš jo buvo gaminamos virvės. Dar labiau salos padėtis pablogėjo poSueco kanalo atidarymo1869 m., dėl žymiai sumažėjusio atplaukiančių laivų skaičiaus.1900–1902 m. į Šv. Elenos salą ištremta apie 6000 olandų kolonistų iš pietų Afrikos, kurie kovojo su Jungtinės Karalystės kariuomene dėl aukso kasyklų.
2022 m. liepos mėn. pabaigoje saloje kartu nuolatos gyveno 4151 žmogus.[1]
Šv. Elenos salos gyventojai rasiškai nevienalyčiai, nors europiečių kilmėsbaltaodžiai Šventosios Elenos saloje sudaro apie 25 %,kinų kilmės sudaro apie 25 % ir gausiausi yra Afrikos vergų kilmėsjuodaodžiai, kurie sudaro apie 50 % salos gyventojų. Saloje kalbamaanglų kalba. Dauguma gyventojų išpažįstaanglikonų tikėjimą.
.svg)
.jpg)
