Atanazas I Aleksandrietis (apie296–298 –373 m.gegužės 2 d.), dar vadinamasAtanazu Didžiuoju,Atanasijumi Aleksandriečiu[1] arba (tarpkoptų krikščionių)Atanasijumi Apaštalu –Bažnyčios tėvas[2] ir20-asis Aleksandrijos patriarchas (vardas popiežiaujant –Atanazas I). Su pertraukomis vyskupavo 45 metus – nuo328 m.birželio 8 d. iki373 m.gegužės 2 d. Vadovavimo bažnyčiai metu turėjo ištverti 17 tremčių išAleksandrijos, kuomet keturių skirtingų Romos imperatorių keletą kartų šalintas iš pareigų. Kaip Bažnyčios tėvas Atanazas buvo krikščionių teologas, pagrindinis mokymo apieŠvč. Trejybę gynėjas priešarijonizmą ir žymus IV a.Egipto krikščionių vadovas.
Atanazo kaip dvasininko ir Bažnyčios tėvo karjerą suformavo konfliktai suArijumi ir jo pasekėjais bei su vienas po kito pareigas einančiais Romos imperatoriais. 325 m. 27-erių metų sulaukęs Atanazas pradėjo vadovauti kovai su arijonais kaip diakonas irAleksandrijos vyskupo Aleksandro padėjėjaspirmojo Nikėjos susirinkimo metu. Romos imperatoriusKonstantinas Didysis 325 m. gegužės-rugpjūčio mėn. sušaukė susirinkimą, kad išspręstų arijonų ginčą, jog Dievo SūnusJėzus iš Nazareto yra atskiras nuoTėvo. Praėjus trejiems metams po susirinkimo, Atanazas pats tapo Aleksandrijos popiežiumi. Be konflikto su arijonais (įskaitant galingus ir įtakingus arijonų bažnytininkus, vadovaujamusEusebijaus Nikomediečio), jis kovojo su imperatoriais Konstantinu,Konstantinu II,Julianu Apostatu irValensu. Dėl principinės laikysenos buvo pramintas „Atanazu prieš pasaulį“ (lot.Athanasius Contra Mundum).
Parašė pastoracinių veikalų („Prieš pagonis“), poleminių bei egzegetinių traktatų, laiškų asketinės moralės („Knyga antiochiečiams 362“, „Laiškas Epiktetui“, „Laiškai vyskupui Serapijonui“) ir arijonizmo klausimais („Apie Žodžio įsikūnijimą“, „Trys kalbos prieš arijonus“).[1] „Šv. Antano gyvenimas“ (2016 m. išleistas irlietuvių kalba) laikomashagiografijos pradžia.[1]Koptų literatūroje Atanazas yra pirmasis Aleksandrijos patriarchas, šalia graikų kalbos savo raštuose taip pat vartojęskoptų kalbą.[8]
Skirtingos krikščionių denominacijos šv. Atanazą pripažįsta šventuoju ir mokytoju. Jis giriamas už principingumą ginant kristologiją remiantis Evangeliją pagal Joną. Kita vertus, kai kurie gerokai vėliau gyvenę mokslininkai (pvz.,Izaokas Niutonas) šv. Atanazą vertina nevienareikšmiškai dėl jo nepakantumo kitaminčiams (daugelį jam nepritariančių, išskyrusMeletiją,kaltino arijonizmu),[9] tariamo laiškų klastojimo, kurstymo ar net smurtavimo.[10]
Atanazo tikėjimo išpažinimas, pavadintas šio šventojo vardu, iš tiesų yra neteisingai priskirtas Atanazui. Plačiai priimta laikyti, kad šio tikėjimo išpažinimo autorius buvo iš Galicijos ir kad tekstas parašytasV a.[11]
Barnes, Timothy D.,Athanasius and Constantius: Theology and Politics in the Constantinian Empire (Kembridžas, Masačusetsas: Harvard University Press, 1993).
