Škotijos sostinė ir antras pagal dydį miestas –Edinburgas, kuris yra ir vienas didžiausių Europos finansų centrų.[2] Didžiausias Škotijos miestas yraGlazgas, kuris yra ir Didžiojo Glazgo konglomeracijos centras.
Anksčiau Škotija buvo nepriklausomakaralystė. Dabartinės Škotijos sienos beveik atitinka1237 m. Jorko sutartimi tarp Škotijos ir Anglijos ir1266 m.Perto sutartimi tarp Škotijos irNorvegijos nustatytas sienas. Išimtis sudaroMeno sala, kuri dabar yra tiesiogiai pavaldi Jungtinei Karalystei, Orknio ir Šetlando salos, kurios dabar priklauso Škotijai, o ne Norvegijai irBerikui prie Tvido, kuris priskirtas Anglijai pagal1746 m. Berviko aktą.
Pirmieji gyventojai Škotijoje atsirado apie 8000 m. pr. m. e. Pirmosios nuolatinės gyvenvietės datuojamos 6000 m. Pirmieji gyventojai buvomezolitinių, o nuo maždaug 4000 m. pr. m. e. neolitinių kultūrų medžiotojai ir žvejai. Anksčiausi archeologiniai radiniai, patvirtinantys žmonių gyvenviečių ir kulto vietų egzistavimą, yra iš maždaug 6000 m. pr. m. e.
Rašytinė Škotijos istorija prasidedaromėnų užkariavimų laikotarpiu, kai buvo užkariautos irBritanijos pavadinimą gavo dabartinėAnglija irVelsas. 82–208 mūsų eros metais romėnai buvo keletą kartų įžengę į regioną. Dalis pietinės Škotijos kurį laiką buvo patekusi netiesioginei Romos valdžiai, tačiau romėnai čia ilgesnį laiką neišsilaikė.122–128 m. tarpTaino ir Solvio upių buvo pastatytaAdriano siena, kuri atskyrė nuo Škotijos romėnų Britaniją.
Istoriškai, vėliausiai nuoXIV a. Škotijoje ėmė išsiskirti du kultūriniai regionai – daugiausia škotiškai, o vėliau angliškai kalbantysLowlands (Žemutinė Škotija) ir daugiausiagėliškai kalbantysHighlands (Hailandas,Aukštutinė Škotija). Žemutinė Škotija labiau buvo įtakojama Anglijos, ji buvo labiau pažeidžiama puolimo sausuma iš pietų atveju, be to labiau perėmė Anglijos įtaką dėl geografinio artumo ir prekybinių santykių su pietiniais kaimynais, nors Škotija turėjo stiprius prekybinius ryšius ir su kontinentine Europa. Nepaisant togėlų kalba atskirose Žemutinės Škotijos dalyse išliko gana ilgai, Galovėjo ir Kariko regionuose iki pat XVIII a. ar net XIX a. Yra užfiksuota, kad Danbleino ir Auchterarderio regionuose gėlų kalba buvo šnekama dar ir po reformacijos. Skirtingai nei paprastai manoma, Žemutinės ir Aukštutinės Škotijos riba nebuvo statiška, keitėsi keletą kartų.
Škotijos nepriklausomybės karų metu (maždaug1290–1363 m.) škotai sukilo prieš Anglijos įtaką ir kišimąsi į škotų reikalus. Šiems karams vadovavo seras William Wallace, o vėliau Robert the Bruce, kuris laimėjo lemiamą Bannockburn mūšį prieš anglus1314 m.
Nepriklausoma Škotijos karalystė1603 m. sudarėpersonalinę uniją su Anglija, kai Škotijos karaliusDžeimsas VI poElžbietos I mirties paveldėjo ir Anglijossostą. Ši unija buvo formaliai įteisinta1707 m.gegužės 1 d. Unijos aktu, kurį sudarė Anglijos irŠkotijos parlamentai. Škotijoje unija buvo labai nepopuliari, nes ji buvo sudaryta dėl Škotijos ekonominio silpnumo ir anglų tarifų spaudimo. Įgyvendinant sutartį buvo panaikinti Anglijos ir Škotijos parlamentai, o jų galios perleistos naujam parlamentui, kuris posėdžiavo Londone ir tapo Jungtinės Karalystės parlamentu. Taip pat įgyvendintamuitų ir monetarinė sąjunga. Kai kurios Škotijos institucijos liko savarankiškos, ypatingai iš teisines sistemos.1800 m. Škotija kartu su Anglija, Velsu ir Airija tapo Jungtinės Karalystės dalimi. Galiausiai nauja valstybė tapoJungtine Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalyste.
1979 m.gegužės 1 d. referendumu atmesta vidaus savivalda. 1997 m. rugsėjo 11 d. referendumo metu didžioji dalis Škotijos gyventojų pritarė idėjai sukurti Škotijos parlamentą, nepriklausomą nuo Londono.1999 m. buvo išrinktas Škotijos parlamentas, kurisliepos 1 d. pradėjo darbą. Tai buvo pirmasis Škotijos parlamento susirinkimas nuo 1707 m. Naujasis Škotijos parlamentas gavo teises spręsti specifinius Škotijos reikalus ir ribotą galimybę keistimokesčius.
Škotija yra šiaurinėje Didžiosios Britanijos salos dalyje ir užima apie trečdalį jos teritorijos. Be pagrindinės šalies teritorijos, Škotiją sudaro keletas salynų, tarp jųŠetlando,Orknio irHebridų salos (skirstomos įVidinius Hebridus irIšorinius Hebridus). Pagrindinėje teritorijoje galima išskirti tris geografines ir geologines zonas, žiūrint iš šiaurės į pietus: kalnuotoji Hailandas (Highlands),Central Belt žemuma ir kalvotaSouthern Uplands. Šiaurinėje dalyje yraKaledonijos irGrampiano kalnai. Didžioji dalis škotų gyvena centrinėje žemumoje, kurioje yra ir trys iš šešių didžiausių šalies miestų (Edinburgas,Glazgas irStirlingas) bei daug kitų didelių miestų. Iš likusiųjų gyventojų dauguma gyvena šiaurės rytų Žemutinėje Škotijoje (North-East Lowlands), kur yra du iš likusių trijų didžiausių miestų (Aberdinas irDandis).
Škotijos šiaurėje driekiasi Šiaurės Škotijoskalnynas, raižyta, tačiau labai graži vietovė, kurioje yraBen Nevis, aukščiausias Britanijos kalnas, ir vaizdingieji ežerai. Škotijos plotas – 78 742 km². Didžioji visų 5,1 milijono gyventojų dalis gyvena tolėliau į pietus, Vidurio Škotijos žemumoje, aplink Glazgo ir Edinburgo miestus.
Škotai yra etniškai kilę išanglosaksų,keltų irskandinavų. Gyventojai Škotijoje pasiskirstę labai nevienodai – centrinėje juostoje (pramoninė Glazgo–Edinburgo zona)gyventojų tankumas siekia 700 gyv./kv.km, o didelėje dalyje Hailando tik 2 gyv./kv.km.
Škotijoje yra trys kalbos: anglų, škotų gėlų ir škotų (Lowland Scots).
Beveik visiškotai kalba bendrine anglų kalba. Manoma, kad iki 30 % škotų taip pat moka škotų kalbą (taip pat žinoma kaipLallands), kuri priklauso germanų kalbų grupei ir gerokai skiriasi nuo bendrinės anglų kalbos. Šiek tiek daugiau nei 1 % gyventojų kasdieninėje kalboje vartojaškotų gėlų kalbą, kuri yra panaši įairių kalbą (daugiausia šiaurinėje ir vakarinėje šalies dalyje). Beveik visi, kalbantys gėlų kalba, taip pat laisvai kalbaangliškai.
Škotiškiejipledai irkiltai būdingi tik Škotijos kultūrai. Kiltas yra panašus į sijoną ir siuvamas iš pledinio (languoto vilnonio) audinio. Pagal tradiciją, kiltas dėvimas kartu su kailiniu krepšiu, specialiais batais ir kartais su įkištu į kojinę durklu. Škotiškieji pledai labai įvairūs. Kiekvienas būdingas tam tikramklanui arbagenčiai.
Škotija garsėja savoviskiu. Daugelis gamyklų visame krašte gamina salyklinio viskio rūšių, kurios skiriasi skoniu ir spalva.
Vienas iš tradicinių škotiškų patiekalų yrahagis – pudingas, gaminamas iš avies ar veršio širdies, kepenų ir plaučių su daugybe prieskonių. Dar kartais užbarstoma kopūstų, tarkuotų morkų bei grikių.
Tradicinių sporto šakų nugalėtojai rungiasi kasmetinėse Škotijos kalvų varžytuvėse. Šios varžytuvės turi ilgą istoriją. Varžomasi stumiant rutulį ir metant kūjį. Taip pat vyksta įdomios rąstų mėtymo varžytuvės: atletai pakelia vertikaliai pastatytą rąstą (paprastai rąstai būna 3–5 m ilgio ir 40–50 cm diametro), laikydami abiem rankomis už apačios įsibėgėja ir meta, varžydamiesi, kuris tą rąstą nusvies toliau.
.svg)