Šiaurinis elnias (Rangifer tarandus) –elninių (Cervidae) šeimos porakanopis žinduolis. Gyvena grupėmisEurazijos,Šiaurės Amerikostundroje, lygumų ir kalnųtaigoje. Šiaurės Amerikoje gyvenantis šiaurinio elnio porūšis vadinamaskaribu vardu.
Patinų kūno ilgis iki 220 cm, aukštis ties mentėmis iki 140 cm, masė iki 220 kg.Patelės mažesnės. Šiaurinis elnias apaugęs ilgais tankiais plaukais.Vasarą pilkai rusvas,žiemą beveik baltas. Ant kojų kailis tamsesnis. Galva nedidelė, ausys trumpos.Ragai masyvūs, su akine atšaka vienoje pusėje. Patinų ragai didesni negu patelių. Kojų viduriniai pirštai platūs, plokšti, šoniniai ilgi, todėl lengvai gali vaikščioti po gilų sniegą.
Gyvena bandomis. Mintakerpėmis, samanomis, medžių pumpurais,lapais, uogomis, grybais, nors laikomas žolėdžiu, bet retkarčiais mintalemingais. Žiemą migruoja į pietus, kur ieško miškų prieglobsčio.[1] Kasdien nueina 15–65 km. Poligamas. Veda 1, rečiau 2 jauniklius.Nėštumas 210–240 d. Jauniklius vedagegužės –birželio mėn. Subręsta antraisiais gyvenimo metais.
Antropologai teigia, kad šiaurinis elnias gali būti pats svarbiausias medžiojamas gyvūnas žmonijos istorijoje. Tiek Šiaurės Amerikos, tiek Eurazijos gyventojams ši rūšis buvo labai svarbi išgyvenimo atžvilgiu, ypačmedžiotojams ir rankiotojams gyvenusiemstaigoje beitundroje. Manoma, jog jųmedžioklė prasidėjovidurinio irvėlyvojoakmens amžiaus laikotarpyje.[2]
Speigratyje gyvenantysinuitai iki šių dienų išlaikę karibų medžiojimo tradicijas. Pastarieji nepasiduoda prijaukinimui, oSibiro tautos (nencai,chantai,dolganai,čiukčiai,koriakai,evenkai,evenai) irLaplandijossamiai verčiasielnininkyste.[2]
Mėsa valgoma, iš odos siuvami drabužiai. Iš laukinių šiaurinių elnių kilo naminiai ir taip atsirado naujas verslas –elnininkystė.[3]
