Azimutinėje projekcijoje pavaizduotas Arkties vandenynas ir Šiaurės ašigalis
Šiaurės ašigalis – Žemės sukimosi ašies susikirtimo su jos paviršiumi taškasŠiaurės pusrutulyje. Šio taško koordinatės 90°00' šiaurėsplatumos.Ilgumos šis taškas neturi.
Šiaurės ašigalis yra centrinėjeArkties vandenyno dalyje, kurioje gylis siekia 4 261 m.[1] Ištisus metus šioje vietoje dreifuoja daugiamečiaipako ledai. Vidutinė žiemos temperatūra – apie -40 °C, vasaros – apie 0 °C. Arčiausiai ašigalio esanti sausuma −Kafenklubeno sala, esanti netoli šiaurinėsGrenlandijos pakrantės, nuo ašigalio nutolusi apie 700 km. Artimiausia nuolat gyvenama vieta yraAlertas (Kanada), nuo Šiaurės ašigalio nutolęs 817 km.
Tikriausiai pirmosios, kurios šunų kinkiniais perėjo pako ledus ir pasiekė Šiaurės ašigalį, buvo amerikiečiųFrederiko Kuko (1908 m.balandžio 21 d.) irRoberto Pyrio (1909 m.balandžio 6 d.) ekspedicijos. Deja, bet nenuginčijamų įrodymų, kad jie tai padarė nėra.[2] Dėl Pirio šmeižto, Kuko ekspedicija ilgą laiką buvo laikoma melaginga, bet paskutiniais tyrimais buvo įrodyta, kad ši ekspedicija galėjo būti reali.[3] Keliaudami pako ledais pirmieji Šiaurės ašigalį pasiekėVolio Herberto grupės nariai, tai padarę1969 m. balandžio 6 d., minint 60-ąsias Pirio kelionės metines.
1937 m. gegužę, pasinaudojantlėktuvu, ties Šiaurės ašigaliu (išsilaipinta maždaug 30 km nuo ašigalio) buvo įrengta pirmoji dreifuojanti mokslinių tyrimų stotis „Šiaurės ašigalis – 1“ (rus.Северный полюс-1) (TSRS), kuriai vadovavoIvanas Papaninas. Tikrasis nusileidimas pačiame ašigalyje įvyko tik1948 m.balandžio 23 d. Tai buvo kita Tarybų Sąjungos ekspedicija, kuriai vadovavo Aleksandras Kuznecovas. Ekspedicija nusileido trimis lėktuvais, praktiškai 90°00’ šiaurės platumos, o po to iš ten išvyko taip pat lėktuvais.[4]
Pagal laikraščio „Rosijskaja gazeta“ duomenis, iki2006 m.rugsėjo 19 d. ašigalyje pabuvojo 66 ledlaužiai ir specialūs ledynų klasės laivai, tarp kurių buvo 54 Tarybų Sąjungos irRusijos laivai, 4 kartus čia dirbošvedų ledlaužisOden, vieną kartą kanadiečių ledlaužisLouis S. St-Laurent, 3 kartus vokiečiųPolarstern, 3 kartus amerikiečių ledlaužiaiHealy irPolar Sea ir norvegų gręžinių laivasVidar Viking.[5]
Šiaurės ašigalio vaizdas
2007 m.rugpjūčio 2 d. buvo pasiektas vandenyno dugnas ties Šiaurės ašigaliu. Į dugną nusileido specialūs giliavandeniai aparataiMir, kurie 4 261 m gylyje padėjoRusijos vėliavą ir kapsulę su žinute ateities kartoms.
2009 m.balandžio 26 d. pirmą kartą istorijoje Šiaurės ašigalis buvo pasiektas automobiliais. Septyni ekspedicijos dalyviai, per 38 paras, automobiliaisEmelja-1 irEmelja-2 nuvažiavo 2 033 km, nuoŠiaurinės žemės iki Šiaurės ašigalio. Šis pasiekimas įrašyta į Rusijos rekordų knygą.
Pirmasis patvirtintas bandymas perskristi Šiaurės ašigalio erdvę priklauso šveduiSalomonui Andrė ir jo dviem palydovam, kurie1897 m. birželįoro balionu pakilo išSvalbardo ir nuskriejo Šiaurės ašigalio link. Žinoma, kad ekspedicija įveikusi 475 km nusileido ant ledo ir dėl to buvo priversta grįžti atgal. Jiems pavyko nusigauti ikiBaltosios salos, kurioje jie žuvo.[6]
Pirmasis sėkmingas bandymas praskristi Šiaurės ašigalį įvyko1926 m. Tai padarė norvegasRoaldas Amundsenas skrisdamas dirižabliu „Norvegija“.[7] Kurį laiką pirmuoju praskridusiu virš ašigalio buvo laikomas amerikietisRichard E. Byrd, tai padaręs lėktuvu trimis dienomis anksčiau už R. Amundseną, bet ilgainiui buvo rasta neleistinų pataisymų navigacijos žurnale.[8]
1928 m. Šiaurės ašigalį, dirižabliu „Italija“, perskrido italasUmberto Nobilis. Deja, bet netoli ašigaliodirižablis sudužo. Iš 16 ekspedicijos dalyvių išgyveno tik 8, septynis iš jų išgelbėjo tarybinis ledlaužis „Krasin“.[9]
