Čilės teritorijos šiaurinės sritys buvo neatsiejamaSenovės Peru civilizacijos dalis. Čia koncentravosi šios civilizacijosPietinis irTolimųjų pietų regionai.
XV a. šiuos regionus į savo imperiją įjungėinkai. Čilės teritorija įėjo į vieną keturių Imperijos provincijų –Koljasuju.
1531 m. ispanai užkariavo inkų imperiją ir pradėjo žygius į pietus. Pirmieji šalyje pasirodę užkariautojai buvoDiegas de Almagras ir jo ispanų konkistadorai, kurie1535 m. atvyko iš Peru ieškodami aukso, tačiau jiems įsitvirtinti nepavyko. Ispanams teko susidurti su šimtais tūkstančių indėnų, priklausančių įvairioms kultūroms. Šios kultūros daugiausia rėmėsilydymine žemdirbyste ir medžiokle. Pirmąją nuolatinę europiečių gyvenvietę, Santjagą (Santiago de Nueva Extremadura),1541 m. įkūrėPedras de Valdivija, vienas išFransisko Pisaro karininkų. Nors ispanai nerado čia daug aukso ir sidabro, tačiau Čilės centrinio slėnio perspektyvos žemės ūkio plėtotei buvo svarbios ir Čilė tapoPeru vicekaralystės dalimi.
Dabartinės Čilės užkariavimas vyko lėtai, europiečiams keletą kartų teko atsitraukti spaudžiant vietos gyventojams. Per didelįmapučių sukilimą1553 m. žuvo Valdivija ir buvo sugriauta daug kolonijos gyvenviečių.1598 m. ir1655 m. vėl kilo dideli sukilimai.
Judėjimas už nepriklausomybę prasidėjo 1810 m. Ispanijos sostą užėmus Napoleono broliui Žozefui.1810 m.rugsėjo 18 d. šalyje susiformavo nuverstąjį monarchą remiantichunta. Chunta paskelbė Čilę autonomine respublika Ispanijos monarchijos sudėtyje. Išpopuliarėjo judėjimas už visišką nepriklausomybę. Ispanijos bandymas susigrąžinti pilną kontrolę sukėlė ilgas kovas. Karas tęsėsi iki1817 m., kaiBernardas O'Higinsas, žymiausias Čilės patriotas irChosė de San Martinas, Argentinos nepriklausomybės kovų didvyris, persikėlė per Andus iš Argentinos ir sumušė rojalistus.
XIX a. pabaigoje Santjago vyriausybė sustiprino savo padėtį pietuose pajungdama mapučius ir užbaigdama prieš tris šimtmečius pradėtą šalies užkariavimą. 1881 m. vyriausybė pasirašė sutartį su Argentina, kuria patvirtintas Čilės suverenitetasMagelano sąsiauriui. PoRamiojo vandenyno karo (1879–1883) su Peru ir Bolivija, Čilė beveik trečdaliu išplėtė savo teritoriją į šiaurę ir užvaldė vertingus nitratų telkinius, kurių eksloatavimas praturtino valstybę.XIX a. pabaigoje Čilėje sukurta parlamentinio tipo demokratija, bet greitai ji degeneravo į valdančiosios oligarchijos interesų gynimo sistemą. XX a. trečiajame dešimtmetyje vidurinė darbininkų klasės pakankamai sustiprėjo, kad galėtų išrinkti prezidentą reformatorių. Trečiajame dešimtmetyje taip pat išpopuliarėjo marksistinės grupės.
1924 m. įvykdytas generoloLuis Altamirano pučas pradėjo ilgą politinio nestabilumo poriodą, kuris tęsėsi iki1932 m. Ilgiausiai veikusi to laikotarpio vyriausybė (iš viso jų buvo 10) buvo generoloCarlos Ibáñez, kuris trumpai buvo gavęs valdžią1925 m., o vėliau faktiškai kaip diktatorius valdė tarp1927 ir1931 m.1932 m. atkūrus konstitucinę tvarką iškilo stipri vidurinės klasės partija – Radikalai. Ji tapo pagrindine koalicinių vyriausybių partnere per ateinančius 20 metų. Valdant Radikalų partijai (1932–1952) valstybė sustiprino savo vaidmenį ekonomikoje.1970 m. rinkimus laimėjo socialistinės partijos Unidad Popular lyderisSalvadoras Aljendė (Salvador Allende). Po ginkluoto perversmo1973 m. valdžią perėmėAugustas Pinočetas, kurio diktatūra truko nuo1973 iki1990 m. Po to šalyje įsitvirtino demokratinis režimas.
Valdymo forma – parlamentinė respublika. Vykdomąją valdžią įgyvendina prezidentas, kuris skiria ministrų kabinetą. Prezidentas renkamas 6 metų kadencijai ir negali būti perrenkamas iš karto kadencijai pasibaigus.
Įstatymų leidžiamoji valdžia susideda iš dviejų rūmų parlamento: Senato ir Atstovų Rūmų (120 tiesioginiuose rinkimuose renkamų 4 metams narių)
Aukščiausioji teisminės valdžios institucija yraAukščiausiasis Teismas. Įstatymų konstitucingumo klausimus sprendžia Konstitucinis Teismas.
Čilė yra suskirstyta į penkiolika regionų, kurie žymimi romėnišku skaičiumi ir turi savo pavadinimus. Tam tikrą išimtį sudaro sostinės regionas, kuris žymimas „RM“ raidėmis (Región Metropolitana).
Visu rytiniu šalies pakraščiu driekiasi Andų kalnai. Juose yra aukščiausia šalies vieta –Ochos del Saladas (6880 m). Pietinėje dalyje (ypač tarp 37-43° p. pl.) intensyviai pasireiškiavulkanizmas: dažni žemės drebėjimai, gausu veikiančių ugnikalnių (Ljaima,Čaitenas,Osornas,Viljarika,Hadsonas ir kt.). Šiaurinėje ir centrinėje dalyje tarp kalnų ir vandenyno driekiasi siaura lyguma, o pietuose kalnai tiesiogiai siekia jūrą. Kalnai labai turtingi iškasenomis (varis,molibdenas,salietra,geležis,cinkas,siera,auksas,sidabras ir kt.).
Dėl šalies geografinės padėties klimatas labai įvairus: šiaurėje tropinis, veikiamas šaltosiosPeru srovės; temperatūra vasarą ~20-25 °C, žiemą 10-15 °C. Kritulių labai mažai (<100 mm/m.), dažnai nelyja kelerius metus iš eilės. Centrinėje dalyje būdingas subtropinis, drėgnas klimatas: temperatūra vasarą 15-25 °C, žiemą 5-10 °C, vidutinis metinis kritulių kiekis 2000–2500 mm. Toliau einant į pietus klimatas keičiasi nuo vidutinių platumų iki subantarktinio. Temperatūros vasarą svyruoja apie 10-15 °C, žiemą – apie 0-5 °C, dažnassniegas. Kritulių gausu 2500-3000 mm, ypač Valdivijos regione 6000-7000 mm.
Šiaurinę Čilės dalį užima sausiausia pasaulyje, visiškai negyvaAtakamos dykuma. Centrinėje dalyje auga krūmynai, laurų, bukų sąžalynai, daugelis teritorijų sukultūrinta, paverstavynuogynais. Pietuose augaValdivijos drėgnieji miškai, o pačiuose pietuose, kalnų pašlaitėse –tundros augalija.
Šalies ekonomika remiasi naudingųjų iškasenų eksportu. Varis yra svarbiausia iškasena, pagal kurią šalis pirmauja pasaulyje. 15% šalies gyventojų verčiasi žemes ūkiu. Pagrindiniai žemės ūkio produktai yra vynuogės, obuoliai, kriaušės, svogūnai, avižos, šparagai, pupelės. Žvejyba ir miškų ūkis yra svarbios ekonomikos šakos.
Pagrindiniai šalies importo produktai yra nafta ir jos produktai, gamtinės dujos, įvairūs chemikalai, telekomunikacijos įranga. Be vario, šalis dar eksportuoja vaisius, žuvį, popierių, jo masę, vyną. Pagrindiniai mainų partneriai yraJAV,Kinija,Brazilija,Argentina,Pietų Korėja.
Vietiniai indėnai sudaro 3,2 % gyventojų. Didžioji jų dauguma –mapučiai, gyvenantys daugiausia Araukanijos regione. Šiaurėje yraaimarų, Velykų saloje gyvenarapanujai, o pietinėse salose dar išlikę keletasalakalufų.
Šalyje daugiausiai vartojamaispanų kalba, kuri yra vienintelė oficiali kalba.
1962 m. Čilėje vykoVII pasaulio futbolo čempionatas – didžiausias sporto renginys šioje šalyje. Šio čempionato metu Čilės rinktinė iškovojo iki šiol aukščiausią pasiekimą – trečią vietą.[9]
Šalyje taip pat populiarustenisas. Žymiausias šalies tenisininkasMarcelo Riosas, kuris1998 m. tapo pirmąja pasaulio rakete.[10]
.svg)
.svg)
.jpg)
