Vikipedijos tikslas – pateiktilaisvą,nešališką irpatikrinamą turinį, kurį be jokių apribojimų gimtąja kalba galėtų skaityti visi žmonės. Rašyti, pildyti, tobulinti straipsnius taip pat gali visi, jei laikomasi bendrų, visiems dalyviams galiojančiųtaisyklių ir susitarimų. Vikipedija nuolat kuriama, taisoma, tobulinama bei redaguojama, tad nėrajokių garantijų, kad enciklopedijoje pateikiama informacija yra teisinga. Nauji dalyviai yra kviečiami apsilankytipagalbos puslapiuose irbendruomenės portale.

Šventikas, arbažynys, –religinių apeigų atlikėjas, paprastai suvokiamas kaip žmogaus irdievybės ar dievybių tarpininkas. Jo užduotis – išlaikyti pusiausvyrą tarpsakraliojo ir profaniškojo pasaulių. Šventikai kaip atskira žmonių kategorija egzistuoja visose didžiosiose pasaulioreligijose, taip pat daugelyje įvairių smulkių religijų ir kultų.

Šventiko pareigoms priklauso išmanyti įvairius religinėsžinijos aspektus –maldas, religinesgiesmes, apeigas, teisingo religinio elgesio modelius ir kt. Šią žiniją šventikas įgyja per šventikų luomoinstitucijas. Tuo, kad šventikas įgyja specifinę institucionalizuotą žiniją, jis skiriasi nuo kitų religiją aktyviai praktikuojančių asmenų –magų,šamanų,pranašautojų,pranašų ir kt., kurie religinę žiniją įgauna daugiausia asmeninių pastangų dėka. Šventikas kaip specializuoto religijos praktikų luomo asmuo visuomenės priimamas kaip religinis ir dvasinis vedlys.

Dėl savo hermetiškumo,hierarchiškumo ir pretenzijų į sakraliosios sferos tvarkymą, šventikų luomas dažnai įgydavo labai didelę įtaką visuomenės gyvenime; dažnai prieš šventikų luomo įsigalėjimą kildavoantiklerikaliniai sukilimai, pvz., dar XIV a. pr. m. e.Amono irAtono kultų kova, naujaisiais laikais –Reformacija, 1857 m.Meksikos revoliucija, 1917 m.Spalio revoliucija ir daug kt.

Ikirašytinėse visuomenėse šventikais paprastai būdavo apeigų žinovai, įgiję ypatingą žiniją bei maginių-religinių veiksmų išmanymą. Dažnai į šį išmanymą patekdavo ir ypatingų (paranormalių) galių bei mistinių technikų įvaldymas. Tikėta, kad tokie šventikai ritualų, ištarmių ir kitų ypatingų veiksmų pagalba gali paveikti sakraliąją sferą, užmegzti ryšį tarp žmonių ir šventybės, taip užtikrinant bendruomenės gerovę. Vėliau įvyksta šventikų luomo specializacija – jei ankstyvosiose kultūrose šventikas dažnai yra kartu ir šamanas, gydūnas, pranašautojas, poetas, tai vėliau dažnai šventiko funkcijos griežtai kodifikuojamos, jo veiklos aprėptis susiaurinama iki konkrečių apeigų atkartojimo.

Daugiau...

• 1440 −Trakuose nužudytas Lietuvos didysis kunigaikštisŽygimantas Kęstutaitis.
• 1948 −LKP(b) Centro komitetas irLSSR Ministrų Taryba priėmė nutarimą „Dėl kolūkių organizavimo Lietuvos TSR“.
• 1989 − įvykoavarija Jonavos „Azoto“ gamykloje.

Pasaulyje

• 1815 −Napoleonas įžengė įParyžių: prasidėjo jo Šimto dienų valdymo laikotarpis.
• 1902 −Natanas Stablfyldas pademonstravo pirmąjį bevielį telefoną.
• 1995 − japonų sekta „Aum Sinrike“ 16-ojeTokijo metropoliteno stočių paleido nervus paralyžiuojantįzariną: apie 5500 žmonių apsinuodijo, 13 mirė.
• 2003 − daugianacionalinės pajėgos, vadovaujamosJAV irJK, pradėjoIrako karą.
  Keisti

Galios projekcijakaryboje irpolitologijoje –valstybės gebėjimas tiesiogine ar netiesiogine karine jėga paveikti užsienio subjektus. Toks valstybės gebėjimas yra vienas iš kertinių reikalavimų siekiant didesnės galios tarptautinėje plotmėje. Bet kurią valstybę, sugebančią savo vidinę galią „eksportuoti“ į užsienį ir taip paveikti kitas valstybes, galima laikyti turinčią tam tikrą lygį galios projekcijos pajėgumų. Šis terminas dažnai yra naudojamas ir kariuomenės žodyne. Tos valstybės, kurios savo galią koncentruoja tieskietąja galia – kariuomene, dažniausiai gali paveikti tik netolimas ar kaimynines valstybes. Siekiant projektuoti galią į tolimesnius regionus, kietoji galia nėra efektyvus instrumentas. Apskritai šiuo metu tik kelios valstybės gali įveiktilogistinius iššūkius, iškylančius siekiantdislokuoti savo karines pajėgas bet kuriame pasaulio krašte.

Nors tradiciniai galios projekcijos mechanizmai siejami su kietąja galia (tankai, kariai, karinės oro ir jūrų pajėgos ir t. t.), pamažu išsivystė iršvelniosios galios teorija. Ji akcentuoja, kad galios projektavimas nebūtinai turi remtis tiesioginės karinės galios naudojimu. Gebėjimas projektuoti švelniąją galią į tam tikrą regioną gali būti būdas, svertas padedantis paveikti kitos valstybės ar valstybių grupės elgesį, sprendimus ir taip atgrasyti jas nuo galią projektuojančiai valstybei nepalankaus rezultato.