Vikipedijos tikslas – pateiktilaisvą,nešališką irpatikrinamą turinį, kurį be jokių apribojimų gimtąja kalba galėtų skaityti visi žmonės. Rašyti, pildyti, tobulinti straipsnius taip pat gali visi, jei laikomasi bendrų, visiems dalyviams galiojančiųtaisyklių ir susitarimų. Vikipedija nuolat kuriama, taisoma, tobulinama bei redaguojama, tad nėrajokių garantijų, kad enciklopedijoje pateikiama informacija yra teisinga. Nauji dalyviai yra kviečiami apsilankytipagalbos puslapiuose irbendruomenės portale.

Prūsistika –prūsų tautos istoriją,prūsų kalbą, literatūrą, folklorą tiriančių mokslų visuma,baltistikos dalis. Kaip savarankiška disciplina labiausiai susiformavusikalbotyroje.

Prūsų kalbotyra daugiausia remiasi negausiais išlikusiais prūsų raštijos paminklais: dviem žodynėliais (Elbingo ir Grūnavo), trimisSembos prūsų tarme parašytais liuteronųkatekizmais ir keletu fragmentinių tekstų.

Anksčiausiai prūsų kalba susidomėtalyginamojoje kalbotyroje: tirdami įvairias baltistikos irindoeuropeistikos problemas, prūsų kalbos duomenimis naudojosi vokiečių kalbininkaiFrancas Bopas,Jakobas Grimas,Augustas Frydrichas Potas,Adalbertas Becenbergeris. Rimčiau prūsų kalbą pradėjo tyrinėti XIX a. vokiečių mokslininkai:Georgas Heinrichas Ferdinandas Neselmanas parašė veikalusDie Sprache der Alten Preussen („Senųjų prūsų kalba”, 1845 m.) irThesaurus Linguae Prussicae („Prūsų kalbos tezauras“, 1873 m.),Hermanas Frišbyras – žodynąPreussisches Wörterbuch: Ost- und westpreussische Provinzialismen („Prūsų kalbos žodynas: rytinių ir vakarinių prūsų provincializmai“, 1883 m.),Erikas Bernekeris – svarbų apibendrinamojo pobūdžio prūsistikos veikaląDie preussische Sprache („Prūsų kalba“, 1896 m.), Martynas Šulcė (Martin Schultze) – „Senovės prūsų kalbos gramatiką“ (Grammatik der altpreussischen Sprache, 1899 m.).

XX a. prūsistiką tyrinėjo ne tik Vokietijos, bet ir kitų šalių mokslininkai.

Daugiau...

• 1999 − patvirtintasLekėčių herbas.

Pasaulyje

• 1891 − gimė vokiečių menininkas,siurrealizmo atstovas,Maksas Ernstas.
• 1982 − prasidėjoFolklendo salų karas.
• 2005 − mirė PopiežiusJonas Paulius II. Jo pontifikatas truko daugiau nei 26 metus.
  Keisti

Lotynų Amerikos muzika – muzikinė tradicija, susiklosčiusiLotynų Amerikoje:Meksikoje,Centrinėje irPietų Amerikoje, dalyjeKaribų salų. Šioje muzikoje per daugelį metų persipynė europietiškos, indėniškos ir afrikietiškos muzikos tradicijos. Lotynų Amerikos muzika daugiausia atliekamaispanų,portugalų kalbomis, tačiau jai priskiriami kūriniai atliekami irindėnų,kreolinėmis kalbomis.

Ikikolumbiniais laikais Amerikoje klostėsi savita ir įvairialypė indėniška muzika. Nors visosindėnų tautos turėjo savitas muzikines tradicijas, daugiau žinoma apieMezoamerikos (majų,actekų) irAndų (inkų,aimarų) muziką. Jai atlikti naudoti daugiausia įvairūs pučiamieji instrumentai (fleitos,skudučiai,trimitai),būgnai,barškučiai. Grota daugiausia religinių ir valstybinių apeigų metu. Indėniška muzika vietomis išlikusi iki šių laikų, tačiau neretai paveikta europietiškos muzikos.

Ameriką užkariavęispanai irportugalai su savimi atsigabeno bažnytinės muzikos tradiciją – bažnyčiose atlikinėtigrigališkieji choralai,polifoninė muzika. Lygia greta plito ir liaudies religinė muzika, netrukusi įsipinti į naujųjų žemyno gyventojų folklorą. Liaudies religinigumo terpėje mišo ši atneštinė muzika su jau esamomis indėniškomis apeiginės muzikos tradicijomis. Daug katalikiškų religinių kūrinių buvo išversta į indėnų kalbas ir plačiai paplito, taip pat teatriniai elementai, procesijos irkarnavalai. Katalikiškos katedros, misijos tapo svarbiais religinės muzikos plėtotės ir skleidimo centrais. Prie europietiškos muzikos tradicijų platinimo ypač prisidėjojėzuitai.