Oroms – pudamėntėnėetėkas kateguorėjė, duoruovėnės savimuonės konstrukts. Artėma savuoka –savėgarba. Oroms atspind žmuogaus īsėsamuoninta sava patėis vertingoma, sosėjosi soatsakuomībe ož sava gīvenės īprasminėma.
Oroms būdings tik žmuogou, katras ėr īr nelīgstama vertībė. „Tas, kas tor kaina, gal būtė pakeista kou nuorintās kėtu, kas anam ekvivalentėška, vo tas, kad aukštiau bet katruos kainas ėr nieka ekvivallentėška anam nier, tor oroma“ (I. Kants). Oroms dėdliausē garbsta žmuogu, soteik anamkėlnoma, sostėprėn anuo dvasėnisavarankėšoma.
Oroms – svarbos elgesesavikuontruolės mechanizmos. Sava oroma jausmos neleid žmuogou būtė nesažėningou, nepagarbiou, neprincėpingou, veidmainiou, t.ī., sava elgesiu paržėngtė oroma robežiu. So oromu nesiderėnvulgaroms,cinizmos,šiorkštoms ėr kt. kliaudas. Uorus žmuogos ī nūšėrdos, tėisos, paprastas ėr koklos. Oroma īsėsamuoninėms stėprėn žmuogaus pasėtikiėjėma savėmi ėr sava galėmībiems. Menks oroma jausmos mažėn pasėtikiejėma savėmi. Oroma jausmos drausmėn žmuogu, skatėn keltė savėi ėr kėtīm dėdesnius rēkalavėmus, nesėkakintė tou, kas prigauta, nenustuotė tuoboliejus.
Uoriam paded ėšlėktė kėlnė lietā ėr idealā, giere, žmuonėškoma ėrteisingoma sėkėms. „Pažadinkėt žmuogou nūšėrdu interesa vėskam, ėr jūs galėt būtė ramė, kad uns vėsumet ėšsauguos žmuogėškuji oroma“ (K. Ušinskis).
